Uolos

Thea nesitikėjo, jog Frederick'as skubės eiti paskui ją, puls ją guosti, nežinodamas dėl ko tai turėtų daryti, raminti, jog viskas gerai, kai Madyson dar net nepasakė, kas apskritai jai yra, tad nenustebo, kad pasitraukusi nuo vaikino, ji taip ir liko stovėti viena. Tačiau už tai ji negalėjo jo kaltinti, kiekviena būtybė į tokias situacijas reaguodavo skirtingai, vieni dar nieko nežinodami puldavo į pagalbą, imdavo be perstojo klausinėti, kas atsitiko, o tuo tarpu kiti, pasirinkdavo tą tylią poziciją, kai tiesiog lieki ten, kur buvęs ir lauki, kada pats pašnekovas pradės kalbėti, akivaizdu, jog Frederick'as pasirinko būtent tokią taktiką, tačiau tai nebuvo smerktina ir visiškai normalu, visgi atsidūrusi vampyro situacijoje, pati Madyson taip pat nežinotų, ką reikia galvoti ir kaip į tai reaguoti.
Tik išgirdusi Frederick'o žodžius, Madyson giliau įkvėpė ir pagaliau išdrįso apsisukti, atsisukdama į ant pledo sėdintį vaikiną. Šį kartą, situacija buvo nelabai maloni, Madyson ne tik, kad sugadino gražią akimirką, kurios abu laukė, bet dar ir pastatė Frederick'ą į nepatogią padėtį. Tad grįžusi prie vaikino, Madyson atsisėdo ant pledo, sukryžiuodama kojas ir delnais suimdama šias ties blauzdomis,-Pameni, bare sakiau, jog jaučiu neapykantą vyrams, per pirmą susitikimą, tave užpuoliau dėl tų merginų, kurias vieną po kitos vedeisi iš baro...dar tą vakarą supratau, kad greičiausiai pagalvojai, jog pykstu ant vyrų dėl to, jog vienas mane pavertė vampyre, bet tai gražiausia man nutikus dalis, Fredi,-negarsiai prabilusi, galvą į  vaikino pusę pasuko tik prieš tardama jo vardą. Po šių merginos žodžių, kelias sekundes ir vėl įsivyravo tyla, buvo sudėtinga teisingai susidėlioti mintis, tačiau ilgai mergina netylėjo, nebuvo prasmės vynioti kažko į vatą, bandyti tiesą aprengti minkštu megztiniu, jog tai skambėtų, ne taip baisiai,-Tu niekuo dėtas ir dėl to, kaip aš sureagavau, visiškai nekaltas...visa esmė yra kitur...prieš tampant vampyre aš buvau...išprievartauta...,-tik po geros minutės tylos, Madyson ištarė tą lemtingą žodį, kuris labai aiškiai paaiškino visą tarp jos ir Frederick'o įvykusią situaciją. Thea galvojo, jog su tuo susitvarkė, jog išgyveno siaubingą savo gyvenimo momentą, kad kerštas, bent kažkiek nuslopino tą jausmą, prisiminus visus įvykius, bet panašu, kad ta naktis galvoje buvo apsigyvenusi ilgesniam laikui, primenanti apie save, pačiu netinkamiausiu momentu.

Kiekvieną Madyson judesį Frederickas stebėjo tyliai, tarsi laukdamas kada Thea smogs, šiuo atveju - kada numes tą bombą, šitaip ją slegiančią. Vyras stebėjo kaip ši iš lėto ateina bei prisėda prie jo, sukryžiuodama kojas. Atsisėdusi Madyson iš kart dar neprabilo, o nejaukią tylą slopino tik naktyje šėlstančios vandenyno bangos. Danguje jau nebuvo likę jokių požymių, jog ką tik čia leidosi saulė. Jų apačioje putojantis vanduo buvo juodas lyg naktis, visiškai susiliejantis su horizontu. Tačiau Frederick Madyson matė puikiai. Kitoje pusėje vandenyno dangus buvo gelsvai juodas, jame atsispindėjo nuo netoli jų buvusio miesto šviesos. Pakreipęs galvą į Madyson, Fredis laukė, kol ji kažką pasakys. Tačiau išgirdus visą istoriją Fredžiui nepasidarė nė kiek lengviau. Na taip, dabar jam Madi reakcija atrodė visiškai paaiškinama, tikriausiai kitaip ir negalėjo būti. Tačiau dabar vaikiną slėgė mažytė kaltė, jog buvo toks žioplys ir nesielgė su Madyson atsargiau. Frederick galėjo viso šito išvengti jei tik būtų leidęs Glass pačiai ateiti pas jį. Jei būtų bent ilgiau pakentėjęs, viso to gal net nebūtų įvykę.
Frederick sunkiai sekėsi suvokti, ką dabar turėtų jausti Madyson, atsižvelgiant į visą tai, ką ji patyrė. Kad ir kaip norėtų, niekad to pilnai nesupras, tačiau jis žino tik vieną - jog toks dalykas taip lengvai nepasimiršta ir Madi dėl to kaltinti tikrai nereikėtų.
Po Madyson žodžių, Fredis nežinojo ką turėtų sakyti visą tai išgirdęs: "Kaip jis atrodė ir kur jį rasti, kad galėčiau užmušti?" skambėjo vyliojančiai, tačiau tikrai netinkamai. Bent kol kas. Galbūt ateityje Madi pati jam apie tai papasakos, o galbūt, ji jau pati su juo susidorojo. Fredžiui tai kol kas nerūpėjo. Žinoma, tai kėlė pykti ir tuo pačiu liūdesį, tačiau dabar svarbesnė buvo Madyson, nei vendeta taip pasielgusiam gyvuliui. Nors Frederick taip galvodamas elgiasi hipokritiškai, atsižvelgiant į tai, jog jo praeitis nebuvo ką švaresnė nei vampyro taip pasielgusio su Madi, tačiau tuo metu, jis buvo jaunas ir tiesiogine to žodžio prasme pamišęs, na o tai jau visai kita istorija.
Staiga pakilęs nuo žemės Frederick atsistojo bei atsisėdo už Madyson, prisitraukdamas merginą į savo krūtinę bei rankomis apglėbdamas jos pečius iš nugaros. Fredis žinojo, jog Madi dabar jo tikrai neatstums ir žinojo, kad dabar jai tikriausiai reikia kažko, kas ja pasirūpintų, nors garsiai to ji ir nepripažintų. O Frederick norėjo būti tuo žmogumi. Norėjo, jog Madi su juo jaustųsi saugi. - Atleisk, jei tik būčiau žinojęs.. - įrėmęs smakrą merginai į petį, Fredis kažkur netoli Madyson ausies tyliai prasitarė, daugiau nerasdamas kažko tinkamesnio ką galėtų pasakyti. Nors momentas ir neatrodė tinkamas savanaudiškai "pasiimtu" merginos artumu, tačiau taip sėdėti apsikabinus Madi buvo labai gera. - Jei tik būčiau žinojęs, būčiau paprašęs bučinuko, o ne savavališkai jį pasiėmęs.. - bandydamas sužaisti kiek lengvesne nata, vaikinas vos vos šypteli, paslėpdamas tai Madyson petyje.

Realiai, Madyson niekam nepasakojo, kaip pavirto vampyre, ne dėl to, jog jai dėl to būtų buvę gėda, juk ji nieko nepadarė tokio, dėl ko turėtų gėdytis, tiesą sakant, tą vakarą, net nebandė atkreipti to vaikino dėmesio, jis pats kažkokiu būdu ją susirado, priviliojo savo kalbomis ir galiausiai pasinaudojo mergina. Paprasčiausiai nepasakojo to dėl to, jog nenorėjo, kad kitiems atrodytų, kad Madyson skundžiasi ar ieško užuojautos ir supratimo, nesinorėjo kitiems užkrauti savo problemų tik dėl to, jog pačiai sunkiai sekasi su jomis susitvarkyti. Ir greičiausiai, jog jeigu ne šiandieninis įvykis, jeigu ne tokia Thea reakcija į Frederick'o bučinį, mergina ir jam nebūtų to dabar pasakojusi, galbūt kada nors, bet ne šiandien. Ir tikrai ne dėl to, jog juo nepasitikėjo, jog manė, kad Frederick'as gali jos nesuprasti, matyt net ir per tokį trumpą laiką sugebėjo Madyson įrodyti, jog ji gali juo pasikliauti ir šis tikrai neturi planuose numatęs ją nuskriausti, bet paprasčiausiai nesinorėjo gražiai besiklostančių santykių paversti nejaukiu momentu ar gailesčio pilna akimirka.
Po Madyson žodžių, Frederick'ui taip nieko ir neatsakius, Thea iškvėpė plaučiuose susikaupusį orą, nusukdama akis ir žvilgsnį nukreipdama į priešais buvusį horizontą, tolumoje šviečiančias miesto šviesas, žinoma, tokiu atveju, vargu ar kas nors kitas būtų žinojęs, ką pasakyti, juk šioje situacijoje, negelbėtų net ir žodžiai "viskas bus gerai", kurių Madyson beprotiškai nemėgo. Tačiau vos po akimirkos, mergina išgirdo, kaip Frederick'as pakilo iš savo vietos ir atsisėdo jai už nugaros. Pajutusi Lindeman taip arti savęs ir šio rankoms apsikabinus merginą per pečius, Madyson labiau atsipalaidavo, nugara visiškai atsiremdama į Frederick'o krūtinę ir akimirkai užmerkdama akis. Taip, galbūt ji nuolat neigė ir pati save apgaudinėjo, tačiau jai reikėjo artumo, rūpesčio, o svarbiausia saugumo, nepaisant to, kad ji buvo vampyrė, o tai reiškė, jog ji priklauso stipriausiųjų rūšiai, tačiau į viską pažiūrėjus per paprastesnę ir žmogiškesnę prizmę, ji buvo mergina ir nors buvo pakankamai stipri įveikti gyvenimo atsiųstas negandas, tačiau akivaizdu, jog buvo dalykų, su kuriais susitvarkyti vienai buvo per sunku,-Neprivalai atsiprašinėti, tu dėl to nekaltas,-prabilusi, negarsiai ištarė, šiek tiek atversdama galvą ir atremdama šią į Frderick'o petį. Taip sėdėti, buvo beprotiškai gera, jausti tvirtas, ją apkabinusias Frederick'o rankas, būti apgobtai saugaus vaikino glėbio, tačiau išgirdusi sekančius Frederick'o žodžius, ir pati Madyson negarsiai sukrizeno. Ji visai nenorėjo verkti, nenorėjo šio vakaro paversti liūdesio valandėle, kad ir kaip ten bebūtų, viskas buvo praeitis, juk dabar ji buvo ne viena, nuoširdžiai jautėsi saugi ir šis jausmas jai beprotiškai patiko. Pakėlusi galvą nuo vaikino peties, šiek tiek palinko į šoną ir pasuko galvą, jog galėtų matyti visai arti jos buvusias Frederick'o akis,-Tada, jeigu dar ne per vėlu, aš noriu tavęs paprašyti to bučinuko,-kilstelėjusi lūpų kampučius, įsisegė Frederick'ui į akis.

Frederick nežino kaip, ar kokiu būdu, tačiau Madyson jį vertė jaustis minkštu pliušiniu meškinu viduje. Paprastai jausmų bei prieraišumo nedemonstruojantis vampyras, būdamas su Madyson tampa visai ne tokiu, koks dedasi esąs. Atrodo visi tie mieli prisilietimai ir apkabinimai įvyksta Frederickui net to nekontroliuojant, jo rankos pačios stengiasi paliesti merginą, lyg būtų nepriklausomos nuo vampyro. Frederick savo meilumo proveržiais stebino pats save, tačiau kol Madi įsitaisiusi jo glėbyje, šis nė neketina to klausinėti.
Žinoma, tokiu savo gestu, vaikinas norėjo parodyti, jog Madyson bent dabar, kol Fredis čia yra saugi ir kad ir kaip banaliai tai skambėtų, vaikinas ją apsaugos nuo visko, kad ir kas į ją besikėsintų. To garsiai jis niekad nepripažintų, tačiau veiksmais visada tai galima įrodyti. Ką vaikinas ir daro, spustelėdamas Madyson savo glėbyje, kai šios galva atsiremia jam į petį. Madi prasitarus, jog tai ne jo kaltė ir jam tikrai nereikia už nieką atsiprašinėti. Frederick tik numykė, nes visą tai jis jau žinojo. Tačiau tai nepakeitė fakto, kad dėl jo kaltės visas šitas įvykis buvo sutrigerintas.
Madyson artumas svaigino Fredericko galvelę, todėl ilgai netrukus, atrodė, jog tiek pati Madi, tiek Fredis pamažu ėmė atsipalaiduoti ir grįžti į bent kažkiek panašią atmosferą kaip prieš tai. Vampyrės kvepalų kvapas, iš taip arti, maloniai kuteno jam nosį, todėl nepriglausti nosytės prie merginos kaklo būtų buvusi tikra nuodėmė. Frederick jau ketino slapčia įsegti mažą bučinuką į jos kaklą ir sumurkti jai, kad jos kvapas jį varo iš proto, tačiau Madyson šį kartą jį aplenkė, pagaliau pati paprašydama jo lūpų ant savųjų. Žinoma, Fredis dėl to negalėjo būti laimingesnis. Pažvelgęs į Madi šis atkartojo jos išraišką veide, taip pat nežymiai šyptelėdamas. – Aš jūsų paslaugoms, panele, - nors kampas ir nebuvo pats patogiausias, vaikinas palenkė galvą žemyn, palinkdamas link merginos lūpų taip, jog šios buvo nedaugiau nei centimetro atstumo, taip užsilaikė akimirką, tačiau ilgai savęs ir Madi neerzino, įsisiurbdamas jai į lūpas. Šį kartą vampyras nebuvo atstumtas, o bučinys buvo geresnis nei jis galėjo tikėtis. Saldžios merginos lūpos, atsakydamos į Fredžio bučinį, vertė keistai maloniam virpuliukui lakstyti po jo kūną. Vaikinas žinojo tik vieną - jis nori dar, dar ir dar jos lūpų ant savųjų.

Akivaizdu, jog Madyson tyli baimė, jog gali išgąsdinti Frederick'ą, jog galbūt jis gali jos nesuprasti, buvo visiškai nereikalinga, tai, kaip Frederick'as į viską sureagavo, buvo daug geriau nei Thea tikėjosi ir panašu, jog šiandieninis vakaras tikrai nebuvo sugadintas. Nors garsiai to nesakė, tačiau tyliai džiaugėsi, jog visą tai neatbaidė Frederick'o ir jo noro būti šalia Madyson, kai ir pati mergina, beprotiškai norėjo jo artumo, norėjo, kaip įmanoma ilgiau jausti tas tvirtas, ją apkabinusias rankas, norėjo pakartoti bučinį, kurį prieš akimirką sugebėjo sugadinti, norėjo visko, kas buvo susiję su Frederick'u ir nė kiek to neslėpė, o ir tai daryti būtų buvę visiškai beviltiška, nes greičiausiai, jog Thea pakankamai greitai išsiduotų, jog bando save apgaudinėti.
Galbūt buvo visai teisinga viską papasakoti Frederick'ui, neslėpti nuo jo skaudaus gyvenimo įvykio ir taip būti garantuotai, kad tokia situacija daugiau nepasikartos, o jeigu ir pasikartotų, Frederick'as žinotų, kaip į tai reaguoti, pagaliau, jis žinotų būdą, kaip prieiti, neiššaukiant tokios Madyson reakcijos. Tuo labiau, vaikinas ir taip žinojo apie ją pakankamai, jau vien tas faktas, kad ji apskritai jį prisileido arčiau nei kada nors būtų sau leidusi pagalvoti, tad, kas lietė Madyson pasitikėjimą Frederick'u, net nesudrebėtų balsas, sakant, jog ji tikrai juo pasitiki.
Vaikinui be jokios dvejonės atsakius į Madyson žodžius, mergina šiek tiek plačiau nusišypsojo, o akyse ir vėl įsižiebė ugnelė. Thea nepaleisdama vampyro žvilgsnio, žvelgė jam į akis, stebėdama, kaip Frederick'as lėtai pasilenkia arčiau jos veido ir uždelsia, lyg norėdamas pakankinti, tiesą sakant, tai jam puikiai sekėsi. Tačiau vos Lindeman lūpoms sugavus Madyson lūpas, mergina tą pačią sekundę atsakė į bučinį, taip pat įsisiurbdama vampyrui į lūpas ir užmerkdama tamsias akis. Šis bučinys buvo, kur kas malonesnis nei buvęs prieš tai, šis kėlė dar daugiau jausmų merginos viduje, priversdamas Madyson kūną suvirpėti. Nepaleisdama Frederick'o lūpų, Thea pasisuko visu kūnu į šoną, kojas perkeldama per Frederick'o ištiestą koją ir kilstelėjusi vieną ranką, per vaikino krūtinę delnu užkilo iki jo kaklo, o keliaudama per pečius, pasiekė jo sprandą, kur ir apsistojo. Besitęsiantis bučinys tik patvirtino, jog buvo vertas tos visos kankynės ir laukimo, kurį reikėjo išgyventi iki šios akimirkos, tad dabar, Madyson nenorėjo net sekundei paleisti tiek Frederick'o lūpų, tiek paties vaikino.

Vienas aistringas bučinys sekė kitą, kol galiausiai jų suskaičiuoti nebebuvo įmanoma, o Frederick buvo visiškai užliūliuotas švelnių Madyson lūpų. Akimirką atrodė, jog viskas aplink juos sustojo - laikas, bangų ošimas, vėjas - nurimo viskas. Liko tik jis ir Thea. Merginai pradėjus muistytis jo glėbyje Fredis tam nesipriešino, leido Madyson įsitaisyti patogiau, jos rankoms slysti jo krūtine. Pats ne ką geriau nulaikydamas rankas, viena ranka slystelėjo po vampyrės marškinukais, pirštais glamonėdamas švelnią, lyg aksomas odą. 
Kuo toliau, tuo, atrodo, darėsi vis karščiau, todėl mikliu judesiu, beveik neatsitraukdamas nuo Madyson lūpų, Frederick nusimetė sau nuo pečių švarką, nusviesdamas jį velniai žino kur. Thea su kiekvienu savo judesiu, kiekvienu prisilietimu ir bučiniu vertė jį norėti jos dar ir dar labiau. O su didėjančiu noru, automatiškai ir jo kelnės darėsi vis ankštesnės ir ankštesnės. Vis dėl to jis vyras, o Madyson neįtikėtinai patraukli. Tačiau Frederick neketino vampyrės kažkaip skubinti ar spausti. Ką tik apturėtas pokalbis nebuvo vienas iš lengviausiu, bent jau iš Madyson pusės, todėl daryti kažkokį spaudimą jai būtų tiesiog kiauliška. Lindeman suvokė, kad kažkoks netinkamas judesys gali iššaukti priešišką merginos reakciją, to jai pačiai net nenorint, todėl Frederick buvo labai atsargus prieš rizikuodamas. Iš pradžių, jis norėjo įtikinti Madyson, jog su juo, ji neturi dėl ko bijoti. Tačiau Fredis neketino aušinti burnos. Jo įsitikinimu, veiksmai visuomet kalba geriau nei žodžiai. Atsargiai paguldydamas Madyson ant žemės po savimi Frederick akimirkai atsitraukė nuo vampyrės lūpų, vien tik tam, jog galėtų bučiniais nusėti jos kaklą.

Tai, ką Madyson juto tą vakarą, kai buvo grubiai prievartaujama, neprilygo tam, ką mergina jautė dabar, būdama su Frederick'u, jausdama vaikino lūpas, kurios, nors ir aistringai, tačiau švelniai bučiavo Madyson, o vyro rankai atsidūrus po jo palaidinuke ir palietus nuogą odos lopinėlį, Thea pajuto, kaip toje vietoje maloniai sudilkčiojo, lyg kažkas būtų trinktelėjęs nestipria elektros srove. Visgi, kad ir kaip bebūtų, Madyson privalėjo save suimti į rankas, susitarti su savimi galvoje ir iš jos išmesti įsitikinimus, kurie greičiausiai, jog trukdė gyventi. Taip, patirti tai, ką teko patirti Madyson, mergina nelinkėtų net didžiausiam priešui, tokie įvykiai, garantuoja psichologinę traumą, su kuria susitvarkyti būna beprotiškai sunku, tačiau Madyson stengėsi, juk Frederick'as buvo niekuo dėtas, juk ne jis su ja taip pasielgė, o ir vampyro veiksmai, visiškai garantavo, jog jam svarbu, ką Madyson jaučia ir kaip jaučiasi, jam svarbu, kad mergina jaustųsi saugi. Ir kalbant atvirai, ji tikrai tokia jautėsi.
Madyson nė akimirkai nepaleido Frederick'o lūpų, vieną delną laikydama vaikinui ant sprando, o kitą delnu užkildama ant vaikino krūtinės ir nors sėdėjimo poza nebuvo itin patogi, tačiau dabar tai rūpėjo mažiausiai. Thea juto, kaip su kiekvienu Frederick'o pirštų prisilietimu prie jos nuogos odos, vertė jos kūną virpėti, kaip pamažu ėmė kilti karštis, kaip šiurpo oda. Lindeman paguldžius Madyson po savimi, mergina nesipriešino, tik perkėlusi vieną koją, apžergė vaikiną, taip leisdama jam patogiau įsitaisyti virš jos. Ir šiam paleidus Thea lūpas, vampyrė ketino atsimerkti, tačiau nespėjo, pajutusi, kaip vaikino lūpos nutūpė ant jos kaklo, o visu kūnu nubėgo malonūs virpuliukai. Šiek tiek atvertusi galvą bei palikdama daugiau laisvos vietos Frederick'o bučiniams, Madyson nežymiai prikando apatinę lūpą ir kiek garsiau nei įprastai iškvėpė plaučiuose užlaikytą orą, kas puikiai išdavė, jog tokie Frederick'o veiksmai, beprotiškai malonūs.

Kažkodėl kiekvienas susitikimas su Madyson, nesvarbu, ar tai planuotas, kaip šis, ar visiškai atsitiktinis, tampa tikrais emociniais linksmaisiais kalneliais. Nors Frederick tai visiškai netrukdo, tačiau nepastebėti to irgi neįmanoma. Fredis savęs niekad nelaikė, tokiu, kuris mėgtų būti visų dramų centre ar apskritai, veltis į kažkokius jausmus, tačiau, žvelgiant į jo gyvenimą atgal, tai, lyg koks šešėlis visuomet sekdavo jam iš paskos. Nors Fredis to nenorėdavo, jis save dažnai rasdavo pačiame to epicentre. Kaip ir šiandien, pasakiškai prasidėjusi ir pasakiškai besibaigianti diena, tačiau vis tiek neapsieita be emocinių momentų. Kad ir kaip ten bebūtų, diena negalėjo baigtis tobuliau. Visi bučiniai, glamonės, galiausiai - mylėjimasis, po, pagaliau, danguje pasirodžiusiomis žvaigždėmis, dar ilgai nepaliks Frederick minčių. Viskas buvo magiška, net ir nemėgstantis banalybių tai pasakytų. 
Po visko, gulėdamas su Madyson padėjusia jam galvą ant krūtinės, pats vieną ranką pasikišęs po galva, o kita apglėbęs merginą, Fredis žvelgė į virš jų esantį dangų, lūpose žaidė švelnus, tačiau pasitenkinęs šypsnis, puikiai apibūdinantis kaip jis dabar jaučiasi. Ir iš tiesų, Frederick nepamena kada paskutinį kartą jautėsi taip, kaip dabar. Ir tai beveik nesusiję su tuo, kad ką tik mylėjosi su smoking hot vampyre. Madyson spinduliavo kažką iš savęs, kas vertė Fredį jaustis lyg namie. Atrodė lyg jis Thea jau būtų pažinojęs nežinia kiek metų, lyg kiekvienas merginos kūno linkis, kiekvienas jos lūpų formuojamas žodis jam būtų buvę pažįstama. Taip jaustis buvo ganėtinai keista, atsižvelgiant į tai, kiek laiko iš tiesų jie pažįstami, tačiau keistai ir raminantis. Atrodė, jog Frederick vieta būtent čia, glėbyje laikant Madyson, abiejų jų kūnus gaubiant tamsiai nakčiai. 
Kiek laiko jie taip tiesiog gulėjo ir tiesiog mėgavosi akimirka - buvo sunku pasakyti, naktis jau buvo sparčiai įsibėgėjusi, tačiau Frederickui tai ir nerūpėjo. Viskas, ko jis norėjo tai tik dar daugiau tokių akimirkų su Madyson. 
- Nori pasimaudyti? - Galiausiai nutraukęs aplink juos supusią ramybę, šis paklausia, iš balso girdėti, jog su kvaila šypsenėle veide. Kažkodėl Frederickui dabar tai atrodė labai gera mintis, o ir jūra atrodė susiliejusi su naktimi, paviršiuje atspindinti tik mėnulį, tačiau visiškai rami.

Šį vakarą, Frederick'as savotiškai galėjo laikyti savo laimėjimu, jis ne tik sugebėjo sužavėti Madyson, išpešti jos pasitikėjimą, tačiau ir galėjo prisiliesti prie merginos taip arti, kaip Thea niekam nebūtų leidusi prisiliesti. Tačiau visą tai nebuvo tik laimėjimas, tai buvo, kur kas daugiau, juk jeigu būtų norėjęs tik sekso, greičiausiai, jog Frederick'as nelabai būtų paisęs merginos praeities ir dar tą vakarą parlydėjęs ją namo, užvertęs tiesiog Madyson namų kieme. Tačiau tokia jo savotiška kantrybė, pakantumas, nuoširdumas ir atvirumas, paskatino Madyson atsakyti tuo pačiu, paskatino juo susižavėti, patikėti, jog jis kitoks, įsitikinti, jog gali juo ne tik pasitikėti, bet ir būdama šalia, jaustis visiškai saugia.
Ta akimirka, kai jiedu abu liko nuogi, buvo tiesiog dieviškas, Madyson niekada nebūtų galėjusi pagalvoti, kad mylėtis, gali būti taip malonu, visgi, jos vadinamas pirmas kartas, nebuvo toks, apie kurį būtų svajojusi bet kuri kita mergina, todėl dabar, jausti švelnius Frederick'o prisilietimus, nesibaigiančius bučinius, įkaitusį vaikino kūną besiliečianti į jai priklausantį, Madyson būtų atidavusi bet ką, kad tai galėtų pajausti dar ir dar kartą. Tikriausiai, jog tą pačią akimirką, Madyson sugebėjo galutinai išsilaisvinti iš savo baimės ir akivaizdu, jog patikėti visą save į Frederick'o rankas, buvo pats geriausias Thea sprendimas, dėl kurio, mergina nė akimirkos nesigailėjo.
Įsitaisiusi visai šalia Lindeman, viena ranka apkabinusi jį per liemenį ir padėjusi galvą ant krūtinės, Madyson giliai kvėpavo, vis dar bandydama atgauti kvapą ir žvelgdama į horizontą tiek, kiek galėjo jo matyti taip gulėdama, pati sau nežymiai šypsojosi, po gana ilgo laiko, ji pagaliau jautėsi laiminga, pagaliau nuoširdžiai šypsojosi, pagaliau norėjo šiame ilgame gyvenime, šalia turėti vyrą ir tikriausiai, jog šį kartą, jai nereikėjo nieko kito, kaip Frederick'o. Iš šiam momentui, ji net nepergyveno, jog nuo virsmo vampyre, jos geriausia drauge tapo naktis, nes kaip tik šiai akimirkai, ji kuo puikiausiai tiko. Po gana ilgos tylos, kuri visiškai netrukdė ir net buvo be galo maloni, Madyson išgirdo Frederick'o balsą. Vos vos pakėlusi galvą, tačiau neatitraukdama jos nuo vaikino krūtinės, tik tam, kad galėtų į jį pažvelgti, Madyson kilstelėjo lūpų kampučius,-Sutinku su sąlyga, jeigu tai darysime nuogi,-ištarusi, leido veide išsiraityti, kur kas platesnei ir net kiek šelmiškai šypsenėlei.

Išgirdęs, ką jam, į tokį pasiūlymą, turi atsakyti Madyson, Frederick nesusivaldė garsiai nusijuokdamas. Vampyro juokas nuaidėjo į tamsią naktį, palikdamas malonu jausmą jo viduje. Buvo gera nuoširdžiai juoktis, o atrodo, su Madyson, to niekad nereikėdavo suvaidinti. – Ahh, mažyte, kitaip ir būti negali, - pats išsišiepdamas plačiau nei mėnuo kabantis virš jų, Fredis pažvelgė žemyn į besišypsančią Madyson. Iš čia, įsitaisiusi ant jo krūtinės, Thea atrodė be galo gundančiai. Fredis norėjo pakartoti viską dar kartą. Ranka, apkabinusia Madyson, Fredis spustelėjo ją arčiau savęs, trumpam atlošdamas galvą ir urgztelėdamas. – Bet jeigu taip ir toliau žiūrėsi į mane, nepažadu kad ten būsim greitu metu, - turėdamas omenyje tą šelmišką jos šypsnį, kuris, let‘s be honest, varė Frederick iš proto, šis sukrizeno. Kiek giliau įkvėpęs, bei sekundėlę uždelsdamas, kad įsitikintų, jog susitvardys čia pat vietoje vėl neužversdamas Madyson, vampyras galiausiai atsargiai išrangė savo kūną iš po Madi. Suradęs šalia besimėtantį krepšį, Frederick jį pagriebė iš dugno ištraukdamas dar vieną pledą, kuris savo dydžiu buvo panašesnis į rankšluostį. Galiausiai atsisukdamas atgal į Madyson, Fredis kiek į ją paspoksojo prikąsdamas lūpą. Toliau nieko nesakydamas Lindeman apsupo pledu Thea, bei lengvu judesiuku pakėlęs ją nuo žemės sau ant rankų, žavingai jai šyptelėjo. – Jei kartais sušaltum, - tepasakė, dar spėdamas pagriebti tą taip ir neišgertą vyno butelį, prieš išdūmiant vampyrišku greičiu paplūdimio link. Po kelių sekundžių, jau stovint ant kiek pravėsusio smėlio, Frederick stabtelėjo, paleisdamas Madi ant žemės, pats įmerkdamas pėdas į šiltą vandenį, kuris atrodė net šiltesnis nei oras aplink juos. Paplūdimyje nesimatė nė gyvos dvasios, kas visai nestebino, atsižvelgiant į tai, jog buvo naktis, todėl stovėdamas nuogas prieš vienintelę Madyson jis jautėsi geriau nei su betkokiais drabužiais. Nieko nelaukęs Frederick pradėjo bristi gilyn į jūrą, rankoje vis dar laikydamas vyno butelį. Galiausiai įbridęs iki juosmens jis apsisuko pažvelgdamas į Madyson, kuri vis dar stovėjo ant kranto bei šūktelėjo jai, - ateisi pati ar tave atsinešti? – nusišypsodamas mėnesienos apšviestai Madyson figūrai, Frederick dantimis ištraukė butelio kamštį, šį išspjaudamas. Bent kažkokia nauda iš tų ilčių.