Uolos

Madyson patikinus, jog ši nenori žinoti kur Fredis ją vežasi, vaikinas tik sukrizeno spustelėdamas greičio pedalą. - Tavo vietoje, tokiu kaip aš nepasitikėčiau. - Pajuokavo vaikinas. - Aš pilnas siurprizų, mažyte. - Ties tais žodžiais, lyg tyčia, vaikinas paspaudė greičio pedalą dar greičiau, iš inercijos šie du švelniai prilipo prie odinių sėdynių atlošų. Žinoma, jie vampyrai, Fredis saugos diržą retai kada dėvi, tačiau Madei jo nedėvėti jis nenorėjo leisti. - Prisisekite saugos diržą, mūsų laukia vingiuotas kelias. - Nusijuokdamas vaikinas trumpai pažvelgė į merginą, taip leisdamas jai suprasti, kad nors ir juokiasi, jis visai nejuokauja. Frederick prastu vairuotoju tikrai nepavadintum, vis dėlto vaikis vairuoja kone nuo pirmų automobilių atsiradimo dienų. O nuo to jau praėjo daugiau nei šimtmetis. Tačiau vežant brangų krovinį, jį geriau apsaugoti, tiesa? Įsukus į greitkelį Fredis kiek pagarsino radiją. Priešais juos driekėsi kalnais nusidriekęs greitkelis, skęstantis prieblandos šviesoje. Vakaras buvo idealus. Geresnio Fredis ir negalėjo prašyti.
Kelionė ilga nebuvo, todėl Fredis daug nekalbėjo, tik kartais užniūniuodavo pagal dainą grojusią per radiją, kartas nuo karto pagaudamas merginą spoksant į jį. O jei ne spoksant, tai Fredžiui į ją pažvelgus ši netrukdavo sugauti jo žvilgsnį. Kelionė buvo maloni. Buvo gera važiuoti jaukioje tyloje, tik gaudžiant automobilio varikliui ir fone grojant muzikai.
Privažiavus išvažiavimą prie jūros Fredis pasuko jo link. Netrukus prasidėjęs žvyruotas kelias bylojo, kad jie jau netoli. Galiausiai Frederick sustabdė automobilį ir išjungė variklį. Staiga pasidarė labai tylu. Iš čia vaizdo dar nesimatė, jiems teks truputi paėjėti, tačiau taip tik dar geriau.
- Mes jau čia. - Galiausiai ištarė vaikinas pasisukdamas į Madi. Fredžio akys buvo linksmos ir pilnos susijaudinimo. Dažniausiai jis čia atvykdavo vienas. Merginos čia atsivežęs dar niekad nebuvo.

-Siurprizai man patinka, nebent ruošiesi daryti, ką nors negero,-negarsiai sukrizenusi ištarė, ne tik išgirsdama garsiau užriaumojusį variklį, bet ir kūnui prisispaudus labiau prie sėdinės, buvo galima aiškiai suprasti, jog Frederick'as padidino greitį. Tačiau, kai vaikinas užsiminė apie saugos diržą ir tai, jog Madyson turi jį prisisegti, mergina garsiau nusijuokė, nemėgo jų lyg baisiausio košmaro, tad retai segdavosi net ir vairuodama pati, tačiau jeigu jau vampyras liepė, vadinasi reikia klausyti, kaip sakoma, kieno mašina, to ir taisyklės,-Klausau, vairuotojau,-dar kartą negarsiai nusijuokusi ištarė ir nieko nelaukusi užsitempė diržą per krūtinę ir pilvą, šį prisisegdama ir taip užtikrindama savo saugumą, kurio Frederick'ui reikėjo. 
Padidėjus greičiui, pro atidarytus langus pučiantis lengvas vėjelis, maloniai plaikstė palaidus Madyson plaukus, o orą pripildė maloniu, nuo merginos sklindančiu kvepalų aromatu, prie viso to, Thea ištiesė vieną ranką pro langą, taip tik padidindama vėjo patekimą į automobilio saloną, o pati, plačiai išsišiepė. Buvo taip gera važiuoti tyloje, jausti pučiantį vėją, matyti pro šalį lekiančius nuostabius vaizdus, o svarbiausia, šalia sėdintį Frederick'ą, į kurį visos kelionės metu, Madyson vis žvilgčiojo. Susikaupęs žvilgsnis, stebintis kelią, tačiau retkarčiais nukrypstantis į šalia sėdinčią Madyson, tvirtos rankos, laikančios vairą, atsipalaidavusi, bet tuo pačiu, labai vyriška sėdėsena, nežmoniškai traukė Madyson akį ir vertė ją ne tik šypsotis, tačiau šį kartą, visiškai sąmoningai, dantimis sukąsti apatinę lūpą. Ir šią akimirką netrukdė net tyla, ji čia tiko labiau nei bet kokie žodžiai, kad ir kokie prasmingi šie būtų.
Dar keletas nestaigių posūkių ir automobiliui ėmus važiuoti žvyruotu keliu, Madyson šiek tiek pasimuistė sėdynėje, įtraukdama pro langą iškištą ranką į vidų ir pirštais persibraukė per šiek tiek vėjo sutaršytus tamsius banguotus plaukus. Dar akimirka ir variklis užgeso, paskandindamas viską mirtinoje tyloje. Pagaliau atsisegusi diržą, Thea pasuko galvą, pažvelgdama į Frederick'ą ir išgirdusi, jog čia jų kelionės pabaiga, nusišypsojo,-Galima išlipti?,-nežymiai kilstelėjusi antakius, vis dar leisdama lūpose žaisti šypsenai, pasiteiravo, tačiau vampyro atsakymo taip ir nesulaukė. Atidariusi automobilio dureles, grakščiai išlipo iš automobilio ir jas uždariusi, ėmė lėtais žingsniais keliauti link automobilio priekio. Visgi, kol kas, Madyson nieko nematė, vien žvyruotą keliuką ir keistus augalus, tačiau dar keli žingsniai ir priešais Madyson akis atsivėrė žodžiais nenupasakojamas vaizdas, ji net pati nepajuto, kaip jos lūpos šiek tiek prasivėrė, taip aiškiai rodydamos merginos nuostabą.

Madyson paklausus ar jau galima išlipti Fredis linktelėjo galvą, sukrizendamas dėl vampyrės nekantrumo. Šiai straksint aplink automobilį Frederick sekundėlę dar padelsė ir sėdėdamas stebėjo kaip Madi, lyg smalsi mergytė, negalinti nustygti vietoje nutipseno uolos krašto link.
Fredis labai norėjo pamatyti Madyson reakcija atsivėrus vaizdui nuo olos krašto, tačiau tuo metu vaikinas kuisėsi automobilio bagažinėje, ieškodamas iš krepšio pabėgusį vyno butelį. Na, žinoma, Fredis atvyko pasiruošęs. Tiesą pasakius, viską jis jau buvo suplanavęs prieš keletą dienų, tačiau dar delsė, svarstė ar tai tikrai ko jis nori. Atsakymas į tai, pasirodo, buvo labai aiškus ir dabar stovėjo ant uolos krašto. Išblaškytas merginos silueto stovinčio toje vietoje, kurioje jis dažniausiai sėdi vienas, jos plaikstomų vėjyje plaukų, ir iki jo vėjo atnešamo moteriškų kvepalų aromato, Fredis net nepastebėjo kaip lysdamas iš bagažinės trenkė galvą į bagažinės dureles. Stuktelėjo gan skaudžiai, tačiau jis vyras, neverks. Geriau pasijuoks pats iš savęs.
Galiausiai sukrovęs viską atgal į krepšį šis užtrenkė bagažinę bei patraukė merginos link. Galiausiai ir prieš jį atsivėrus vaizdui, kuris tikrai gniaužė kvapą, Fredis atsistojo šalia Madyson. Vaizdas, nors matytas daugybę kartų, kiekvieną syki priversdavo nustebti. Čia atvykus, vaizdas niekuomet nebūdavo toks pat. Vieną syki tolumo plaukdavo laivas, o jau kita bangos šėldavo lyg pakvaišę, jog kaikurių uolų net negalėdavai matyti. Šį vakarą jūra atrodė rami. Vandenyje galėjai matyti besileidžiančius paskutiniuosius dienos likučius. Dangus vandenį buvo nudažęs rožinių, oranžinių bei raudonų spalvų atspalviais, paversdamas jį tikru meno kūriniu. Pasisukęs veidų į Madyson Fredis galėjo matyti, jog mergina čia niekad nebuvo. Tai buvo laimėjimas Fredžio knygoje.
- Manei, jog nusivešiu tave į mišką, tiesa? - nevykusiai pajuokavo vaikinas, žvelgdamas į Madyson, ant kurios veido žaidė auksiniai dangaus atspalviai. Jei Fredis būtų turėjęs fotoaparatą, būtų norėjęs ją nufotografuoti.

Stovėdama ant uolos krašto, Madyson žvelgė į tiesiai prieš ją atsiveriantį vaizdą ir šį kartą, visiškai neteko amo. Rami jūra, saulėlydis, nuspalvinęs visą dangų įvairiausioms spalvom, kurios puikiai tiko visam paveikslui, tolumoje besimatančios uolos - tai buvo bene gražiausias Madyson matytas vaizdas. Būdama žmogumi, Thea niekada nebuvo gamtos mylėtoja, ji buvo visiškas miesto vaikas, tad nebuvo galima net pagalvoti apie galimybę nuvažiuoti prie ežero ar upės pasigrožėti vaizdu ar paiškylauti, Madyson buvo nesuvokiama protu, kaip gamtoje gali būti smagu, juk ten nieko nėra tokio nuostabaus, tokia pati žolė, kaip ir miesto parke, vanduo, niekuo neįpatingesnis nei bėga namuose iš krano, o garsai, juk visą tai, šiais laikais gali pasileisti per kompiuterį. Tačiau tokia ji buvo anksčiau, atrodo, kad po virtimo vampyre, Madyson galvoje pasikeitė požiūris į daugelį ją supusių dalykų, tad ir šią akimirką, mergina visiškai įsimylėjo šią vietą ir pirmą kartą gyvenime suvokė, ką reiškia tai pamatyti savo akimis, ką reiškia čia pabūti. Ir kodėl kartais gyvenime turi įvykti didžiulis perversmas, jog pagaliau suvoktum, kiek daug sugebėjai praleisti per savo puikybę.
Keletą minučių Madyson stovėjo viena, bandydama atsigrožėti matomu vaizdu, girdimais garsais, vėsiu vėju, švelniai kedenančių jos ilgus plaukus, tačiau mergina žinojo, jog tam neužteks ir viso vakaro. Tačiau išgirdusi žvyruotu keliuku artėjančius žingsnius, o galiausiai ir išgirdusi Frederick'o balsą, Thea pasuko galvą į vaikino pusę, akimis sugaudama jo žvilgsnį,-Kodėl iš kart į mišką?,-sukrizenusi ištarė, nežymiai kilstelėdama antakius,-Būčiau galėjusi tikėtis bet ko, bet tik ne šito,-vis dar tebesišypsodama ištarė, stebėdama Frederick'o akis, kurios lakstė po Madyson veidą. Gavusi progą susipažinti su Frederick'u, Madyson net negalėjo leisti sau pagalvoti apie kažką daugiau nei tik vienkartinę pažintį, linksmą laiko praleidimą ir išsiskirstymą savais keliais, juk draugystė su vyrais, laužė jos įsitikinimus, tačiau buvo labai akivaizdu, jog gyvenimas jai buvo paruošęs visai kitokį planą ir tas netikėtai jos kelyje pasimaišęs planas, dabar stovėjo šalia. Tačiau šiek tiek nuleidusi akis žemiau, Madson pastebėjo, jog Frederick'as rankoje laikė krepšį,-Negi iš anksto buvai tam pasiruošęs?,-uždavusi klausimą nusišypsojo, gražindama žvilgsnį ties Frederick'o akimis.

- Nes visi diedai, tokie kaip aš, ten vežasi gražias merginas. - Išsiviepė atsakęs į merginos klausimą, kodėl jis čia juokauja apie vežimąsi ją į mišką. Fredis žinojo, kad tai buvo baisiai nevykęs, seksistiškas ir juodas juokelis, tikrai netinkantis prie kvapą gniaužiančio vaizdo priešais, tačiau c'mon, čia gi Fredis. Liežuvis kaip pas gyvatę pas jį. Vaikinas moka suokti saldžiai ir ausiai maloniai, tačiau moka ir nevykusius bajerius su tuo pačiu liežuviu skaldyti. Tiesą sakant už tokį juokelį Fredis tikėjosi gauti į šoną nuo Madi, tačiau ši neatrodė nusiteikusi muštis, priešingai, atrodė labai linksma. Madyson akytės lakstė nuo priešais stovinčio vampyro iki žemiau jų besidriekiančios jūros. Atrodė, jog Madyson ši vieta patiko, o tai savotiškai glostė vaikino širdį. Jausmas buvo toks, lyg rodytų merginai filmą, dėl kurio jis būtų pakvaišęs, o ši jį peržiūrėjusi puikiai suprasti dėl ko jis čia kvaišta. - Džiaugiuosi, jog tau patinka ką matai. - Nuoširdžiai pripažino atsakydamas į Madi šypsnį šypsniu. Tą momentą Fredis baisiai norėjo prisitraukti Madyson arčiau savęs, panaikinti tą žingsnio atstumą tarp jų ir įsisiurbti į merginos besišypsančias lūpas, jos šypseną paslėpti savojoje. Tačiau Madyson turėjo kitų planų.
Pastebėjusi jo laikomą krepšį, savo klausimu vampyrė jį prajuokino. - Aš visada pasiruošęs, - mirktelėjęs akyte šis pastatė krepšį ant žemės. - oj mergyt, tu dar daug ko apie mane nežinai. - Krizendamas vaikinas ištraukė iš krepšio pledą bei patiesė jį ant žolės, tobulu atstumo nuo krašto, kad atsisėdus viskas puikiai matytųsi. Ir iš tiesų, Frederickui ateities įvykių planavimas tikrai nebuvo svetima sritis. Dažniausiai į tolimą ateitį vampyras neplanuoja, tačiau artėjant kažkokiam svarbiam įvykiui šis mėgsta viską susidėlioti galvoje, kaip jo manymu viskas turėtų būti, kartais, net iki smulkiausių detalių. Jis gi vampyras, laiko turi visą amžinybę, kelias minutes per dieną kažkam suplanuoti jis tikrai turi. Ypač šioje situacijoje. Iš pradžių vaikinas svarstė nusivesti ją į karnavalą, nupirkti jai cukraus vatos ir užkalbėti velnio rato prižiūrėtoją, kad šis sustabdytų ratą jiems būnant pačiame viršuje. Jo mintyse tai atrodė gana romantiška, tačiau prisiminęs šią vietą, jis tikėjosi, kad tai merginai padarys didesnį įspūdį nei suplanuotas velnio rato užgrobimas.
Atsisėdęs ant pledo, švelniai šypsodamasis vaikinas pakvietė šalia atsisėsti ir Madyson. Tada vaikinas iš krepšio ištraukė raudono vyno butelį, bei parodė jį Madi. - Kaip jums, panele - pats geriausias, kurį įmanoma rasti Aucklande. - išdidžiai šypsodamasis šis atsuko vyno etiketę Madi pusėn. Jis toli gražu ne vyno ekspertas, tačiau pardavėjas sakė, jog geresnio niekur nerasi. Fredis tikisi, jog šis nemelavo.

Galbūt Madyson ir galėjo pagalvoti, kad Frederick'as ją vešis į kokį mišką ar šiaip sunkiai randamą užkampį ir kas ten žino, ką sugalvos su ja daryti. Juk iš principo, Lindeman tikrai galėjo taip padaryti, kai dar prieš išvažiuojant iš namų, Thea pasakė, jog pasikliauja Frederick'u ir nenori žinoti, kur šis ją vešis. Tačiau buvo labai akivaizdu, jog nė vienas neturėjo, kažkokių blogų intencijų - Frederick'as neketino jos niekur vežtis, kur jai būtų nesmagu ar baisu, tuo labiau neketino, kažkaip jos skriausti, o tuo tarpu Madyson, net neleido savo galvoje apsigyventi tamsioms mintims ir galvoti tik apie blogiausią, tuo labiau, kad ir vaikino nuotaika bei plati šypsena, tikrai neatrodė pavojinga.
Išgirdusi Frederick'o atsakymą, jog jis visada pasiruošęs, Thea nusijuokė,-O kas būtų buvę, jeigu būčiau neatrašius ar nesutikus susitikti? Ar buvai tikras, jog sulauksi teigiamo atsakymo?,-kilstelėjusi antakius, kiek šelmiškai šyptelėjusi pasiteiravo. Tai nebuvo pašaipūs klausimai, tiesiog Madyson smalsavo, kas būtų buvę, jeigu Frederick'o planus, Madyson būtų sugriovusi, nors tikriausiai net nebūtų tokios minties svarsčiusi, na, nebent jų paskutinis susitikimas, prieš tas dvi savaites, būtų praėjęs ne kaip. Frederick'ui iš krepšio išėmus pledą ir patiesus šį ant žemės bei paraginus Madyson prisėsti, mergina jau po akimirkos pritūpė, padėdama užpakaliuką ant kietos žemės ir rankomis pasirėmus į žemę sau už nugaros, pažvelgė į Frederick'ą, iš krepšio traukiantį butelį vyno,-Nesu labai didelė vynų žinovė, tad galėtum prikabinti makaronų, net jeigu tai būtų pats prasčiausias vynas visam pasaulyje,-negarsiai sukrizenusi ištarė, pažvelgdama į rodomą etiketę. Thea iš tiesų nelabai nusimanė apie vynus, tiesiog juos ragaudavo ir išsirinkdavo labiausiai patikusius, tačiau tai, kur jis pagamintas, kiek metų laikytas ir kokia technologija pilstytas į butelius, nieko nesakė, tačiau šį kartą, jai ir nereikėjo viso to žinoti, tikėjo, kad vaikino pasirinkimas tikrai nebus prastas,-Jeigu atvirai, niekada nesu čia buvusi, net nežinojau, kad tokia vieta egzistuoja,-nepaleisdama lūpose žaidžiančios šypsenos, Madyson akimirkai ir vėl nukreipė akis į priešais matomą vaizdą. Ir nors saulė jau buvo beveik nusileidusi, tačiau vakaras buvo ypatingai šviesus, o tai leido ilgiau mėgautis nuostabiu vaizdu.

Žinoma, vampyras nebuvo atmetęs ir tokios galimybės, jog mergina jam gali išvis neatrašyti. Jis nežinojo ką per tas dvi savaites veikė tamsiaplaukė, nežinojo su kuo ji leidžia laiką, galų gale – su kuo ji gyvena, galbūt ji turi vaikiną, apie kurį tiesiog nieko nepasakė. Kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų. Tačiau iš kur Fredžiui žinoti? Viskas ką jis žinojo buvo tik jos namų adresas. Galbūt, jei vaikinas būtų linkęs į paranoją, ta nežinomybė neduotų jam ramybės. Tačiau Frederick toks nebuvo. Merginos šypsena ir žvilgsnis jam pasakė viską, ką jam reikia žinoti. Madyson kūno kalba būnant šalia Frederick taip pat bylojo, jog šiam nėra ko nerimauti. Atrodė, jog Madyson mėgaujasi jo kompanija ne ką mažiau nei jis jos. – Na, būčiau labai liūdėjęs, - kiek patempęs lūpą jis pažvelgė į Mad, atsakydamas į jos klausimą apie tai, kas būtų jeigu būtų. – Tačiau taip lengvai nepasiduočiau. – Nuoširdžiai atsakė Frederick. Tuomet akis nusuko į vandenyną. – Tikriausiai būčiau naktį įsilaužęs į tavo namus, stebėjęs kaip tu miegi, o tuomet tave pagrobęs ir įkalinęs savo rūsyje. Taip net nereikėtų svarstyti ar atrašysi man ar ne. – Nusijuokdamas Lindeman pažvelgė į šalia sėdinčia Mad. Žinoma, jis juokavo, tačiau tai galėjo būti jo planas B, tiesa? Taip būtų turėjęs Madyson tik sau vienam. Iš dalies, tai skambėjo visai romantiškai. Nors šiaip tai ne.
Tolimesnė Madyson frazė apie vyną Frederick‘ą prajuokino.  Tačiau vaikinas daugiau apie tai nieko nepridūrė, tik ištraukė taures iš to paties krepšio kur tūnojo vynas, vieną taurę paduodamas Madi bei pradėdamas lupti vyno kamštį saugantį popierių.
Šiai prisipažinus, jog net nežinojo, kad tokia vieta, kaip ši, egzistuoja, Fredis šyptelėjo myktelėdamas. Iš merginos ankstesnės reakcijos jis tą jau suprato, tačiau buvo gera žinoti, jog neklydo rinkdamasis uolas vietoj karnavalo. – Aš dažniausiai čia atvažiuoju vienas. – Atvirai prisipažino Frederick. Ši vieta jam buvo ypatinga, todėl iki šiolei nenorėjo temptis čia jokio kito žmogaus. Fredžiui ši vieta buvo lyg atotrūkis nuo kasdienių problemų, lyg koks prieglobstis norint pasislėpti nuo viso pasaulio. – Žinai, tu pirma mergina, kurią čia atsivežiau. – Dabar jau pakreipdamas žvilgsnį į Madi, šis kiek tyliau pridūrė. Fone girdėjosi bangos, dūžtančios į uolos kraštą. Fredis norėjo, jog Madi jaustųsi ypatinga jam. Nes taip ir buvo. Pastaruoju metu viskas apie ką Fredis galvojo buvo tik Madi. Tiesą pasakius, tai savotiškai varė vaikiną į neviltį. Ši gražuolė tamsiaplaukė jį visiškai apsėdo.

Išgirdusi, jog jeigu Madyson būtų nesutikusi su juo susitikti, vaikinas nebūtų pasidavęs, Thea gan plačiai nusišypsojo, negi tai iš tiesų buvo tikra, negi iš tiesų, ji kažkam taip stipriai patiko ir tai nebuvo suvaidinta, o tikra. Pirmą kartą gyvenime, kažkas dėl jos stengėsi, kažkam rūpėjo, ką ji galvoja, kažkas galvojo apie ją ir tas kažkas, buvo Frederick'as. Tikriausiai, jog net gražiausiame sapne, Madyson nebūtų sapnavusi to, kas vyko tarp jos ir Lindeman, nebūtų įsivaizdavusi geresnio scenarijaus nei šis ir pirmą kartą gyvenime, ji norėjo kažkam priklausyti, būti nuo kažko priklausomai, kažkuo visiškai pasikliauti, pagaliau būnant šalia, jaustis tokiai gyvai, kokia dar niekada nesijautė ir jeigu tas kažkas, bus Frederick'as, tuomet ji pasiryžusi nerti stačia galvą į naujų pojūčių laviną ir net jeigu kažkada viskas susiklostys taip, jog ji skaudžiai nudegs, pateks į pragarą ar kils apokalipsė, ji tam pasiruošusi, nes jeigu nepabandytų, skaudėtų milijoną kartų labiau. Frederick'ui padavus vieną iš krepšo išimtą taurę, Madyson ištiesė ranką, paimdama ją iš vaikino ir netyčia pirštais užkliūdama už jo rankos, nors tikriausiai, kad to išvengti nebuvo įmanoma, tačiau užteko tik tokio nekalto prisilietimo, jog Madyson pajaustų per visą kūną nubėgančius malonius diegliukus, lyg per ją būtų tekėjusi silpna elektros srovė,-Panašu, kad dabar jausiuosi ypatinga, jog turėjau garbę būti čia atvežta,-ne itin plačiai, tačiau nuoširdžiai nusišypsojusi ištarė,-Ir jeigu kartais dingsi, žinosiu, kur tavęs ieškoti,-pridūrusi, pasuko galvą į Frederick'ą, akimis sugaudama jo žvilgsnį. Visgi ji iš tiesų ir jautėsi ypatinga, juk tai dėl jos Frederick'as šitaip stengėsi, pradedant nuo jo išvaizdos, pačios idėjos ir baigiant šia nuostabia akimirka, kurią Madyson buvo mačiusi nebent filme arba skaičiusi romane.
Vampyrui užsiminus apie Madyson pagrobimą ir uždarymą rūsyje, Thea plačiau nusišypsojo, akimirkai leisdama tarp jų įsivyrauti tylai ir tik po keletos sekundžių prabilo,-Na, tuomet galiu nudžiuginti, jog tau laužtis į mano namus nereikės, grobti taip pat, nes pati tave į juos įsileisiu, tik klausimas, kuris tada bus įkalintas,-atsakiusi į vaikino žodžius, Madyson pažvelgė tiesiai Frederick'ui į akis. Lūpose išsiraitė velniukiška šypsenėlė, o žvilgsnis tapo kiek viliokiškas. Akivaizdu, jog ką tik ir vėl atsirišo Madyson liežuvis, visai taip, kaip tą vakarą bare, kai mergina ėmė flirtuoti, tačiau šį kartą, tiek ilgai to laukti nereikėjo.