Uolos

Tą vakarą, kai Frederick'as išgelbėjo nuo nelaimės ne tik visą barą, bet savotiškai ir pačia Madyson, ir lydėdamas ją namo, tvirtai laikė sunertus jų rankų pirštus, mergina lyg įelektrinta, juto per kūną bėgiojančius šiurpuliukus ir tam reikėjo tiek nedaug, tik rankų kontakto, tad buvo net neįmanoma įsivaizduoti, jeigu jiedu liestųsi ne tik rankomis, jeigu kontaktas būtų dar artimesnis. Ir galbūt protas bandė tai atmesti, tačiau viduje, Madyson to artimesnio kontakto beprotiškai norėjo, kaip dar niekada nieko nebuvo norėjusi. Ir ar tai normalu? Tikriausiai, kad tai daugiau nei normalu, kai esi šalia žmogaus, kuris tau beprotiškai patinka, kuris veide kelią plačią ir nuoširdžią šypseną, o širdyje įžiebia seniai jaustą šilumą ir žodžiais nenupasakojamą jausmą. Tad tikriausiai visiškai nenuostabu, jog nors ir tyliai, tačiau Madyson ėjo iš proto,-Bet jeigu kartais sugalvotum, bent jau būk toks malonus ir kol kas bėk vakare, nes kitu atveju, mirsiu tavęs ieškodama,-juokaudama ištarė, negarsiai nusijuokdama. Tačiau net ir šiuose linksmuose merginos žodžiuose, slypėjo kažkas daugiau nei tik pajuokavimas.
Frederick'ui padėjus vyno butelį į šoną, o Madyson taip ir likus sėdėti su tuščia taure rankose, mergina nežymiai kilstelėjo antakius ir jau beveik buvo beprasižiojanti, jog patrauktų vaikiną per dantį, tačiau Frederick'as ją aplenkė, prabildamas pirmas. Thea juto, kaip iš pradžių tik Frederick'o pirštas, o vėliau ir krumplis, vos juntamai lietėsi prie jos kojos ir galėjo prisiekti, ką tą akimirką, aplankė toks jausmas, lyg būtų nutirpęs kūnas ir tas jausmas, buvo toks nerealus, jog mergina norėjo tai pajausti dar kartą,-Ir ne tik įkalinčiau, bet dar ir su malonumu pakankinčiau,-žvelgdama į visai šalia prigulusį Frederick'ą, niekaip negalėjo paleisti tarp dantų įsitaisiusios apatinės lūpos, o iš veido nedingo šelmiška šypsenėlė,-Kantrybės turiu į valias, žiūrėk, kad tau pačiam netektų manęs maldauti būti paleistam,-šiek tiek palinkusi arčiau Frederick'o, taip sumažindama tarp jų veidų buvusį atstumą, negarsiai, beveik pašnibždomis ištarė, nė akimirkai nepaleisdama vaikino žvilgsnio. Pačios Madyson lūpose žaidė ta pati šelmiška šypsenėlė, o akyse žaidė velniukai, tačiau šalia jų, buvo galima įžiūrėti ne ką mažiau matomą geismą, kurio, net ir norėdama Madyson nebūtų galėjusi nuslėpti, visgi akys kalbėjo daug garsiau nei tariami žodžiai. Vien merginos žvilgsnis, rėkte rėkė, kaip ji nori, jog Frederick'as prie jos prisiliestų, tad tam žodžių, tikrai nereikėjo.

Madyson varė iš proto realybė, jog kiekvieną dieną, dar prieš pakylant saulei, mergina privalėjo užtraukti didelius vitrininius langus užuolaidomis, varė iš proto mintis, jog ji negali iškelti kojos iš namų dienos metu, tad jai nelikdavo nieko kito, kaip sėdėti namuose. Ir tikriausiai būtent dėl šio dalyko, ji ilgėjosi žmogiško gyvenimo, juk tada, tokie dalykai jos nevaržė. Žinoma, Madyson buvo girdėjusi apie mieste esančią raganą, kuri gamino amuletus vampyrams, tačiau visą tai darė ne už dyką, privalėjai jai kažką pasiūlyti ir jeigu tai nebuvo pinigai, tuomet turėjo būti, kokia nors paslauga. Žinoma, Madyson turėjo, ką pasiūlyti, net ir žinodama, jog tai pakankamai pavojinga, tačiau išgirstas Frederick'o pasiūlymas, ją tikrai sudomino,-Na, mano planuose yra susisiekti su ragana, kuri juos gamina, žinoma, turėsiu, kažką duoti mainais, bet manau, kad tikrai galiu, ką nors pasiūlyti,-atsakiusi į vaikino žodžius, Madyson nusišypsojo, žinoma, ji tikrai būtų norėjusi, kad Frederick'as jai parūpintų apsaugą, norėjo, kad viskas būtų paprasčiau ir nereiktų kreiptis į raganą bei siūlyti kažką mainais už amuletą apsaugantį nuo saulės, tačiau Madyson nedrįso to garsiai pripažinti.
Madyson iš tiesų būtų norėjusi savotiškai jį pakankinti, tačiau tas kankinimas, nereiškė, jog norėjo, kažkaip nuskriausti Frederick'ą, daryti kažką blogo ar tokio, kas nekeltų jokio malonumo, jos galvoje buvo visai kitokia kankinimo forma, kuri tiek pat, kiek kankintų Frederick'ą, kankintų ir ją pačią,-Tiesą sakant, dabar tu kankini mane, sėdžiu su taure rankoje ir laukiu, to taip išgirto vyno, bet niekaip jo negaunu,-vis dar taip pat negarsiai kalbėdama bei žvelgdama į Frederick'ą, Thea palinko per šalia prigulusį vaikiną, taip dar labiau sumažindama tarp jų buvusį atstumą ir ištiesusi laisvą ranką, paėmė už Frederick'o buvusį butelį su vynu. Grįžti į buvusią padėti ir atsitraukti nuo vampyro, Madyson neskubėjo, tad žvelgdama į vaikiną, vėl nevalingai prikando lūpą, tik šį kartą, kur kas smarkiau nei visus kartus iki šiol, tad dantimis visiškai to nenorėdama, ją prakirto, priversdama pasirodyti kraujui. Dabar pat būtų norėjusi priglusti dar arčiau, tačiau pati iniciatyvos nesiėmė, taip savotiškai kankindama pati save.

Frederick žinojo, kad dažniausiai tie manai nebūna labai lengvi. Kol jis pats gavo tą žiedą, šiam reikėjo kaip reikiant paplušėti. O ir užduotis nebuvo pati maloniausia. Todėl jei Fredis tik galėtų, mielu noru išvaduotų Madyson nuo šio vargo. Tačiau atrodė, jog Madyson jau pati turi kažkokį planą, kaip tą amuletą gauti, todėl Frederick nieko kito nelieka, kaip tik leisti veikti jai pačiai. – Aš tuo neabejoju. Bet jei prireiks pagalbos, sakyk. – Frederick‘as nė neabejojo, jog Madyson ras kažką, ką galės pasiūlyti raganai, tačiau jei netyčia vampyrė atsidurtų keblioje situacijoje, geriau, jog ši žinotų, kad Fredis jai tikrai padėtų, kad ir kas tai bebūtų. Iš tiesų, Fredis pats stebėjosi savimi, ir keistu noru, savotiškai, saugoti Madyson. Dažniausiai viskas, kas  jam rūpi tai jo paties kailis, tačiau dabar Frederick mieliau pats padarytų, kad ir kokia ten užduotis jai būtų duota, nei leistų tai atlikti Madyson. Būnant su Madi, Fredis savęs visai neatpažįsta. Galbūt taip yra, nes vampyras jau daugybę metų neleido sau nieko pajausti. Jis nenorėjo veltis į nieką rimčiau nei į vienos nakties nuotykiu, nenorėjo kažkam priklausyti ar turėti kažką, kas priklauso jam. Jis tiesiog tam nejautė poreikio. Arba tiesiog nebuvo pasitaikiusi tokia moteris, kuri priverstų jo, voratinkliais apraizgytą ir apdulkėjusią širdį, pajausti kažką, ko jis nejautė daugybę metų.
Madyson užsiminus apie tą, jo apleistą, vyną, Frederick jau buvo besižiojęs kažkokiam pasiteisinimui, tačiau staiga Madi palinko artyn jo ir Fredžio smegenėlės akimirkai patyrė trumpą sujungimą. Kad ir ką jis ten norėjo pasakyti, viskas išgaravo kaip rūkas staiga pasirodžius saulei. Akimirką Fredis pagalvojo, jog Madi ketina kažką padaryti apie ką šis galvoją jau visą vakarą. Tačiau Madi pagriebus už jo stovėjusį butelį, Frederick suprato, jog mergina tik stengiasi dar labiau jį paerzinti. Lyg Fredis būtų nepakankamai dar prierzintas. Tačiau atrodė, kad Madyson dar greitu metu nekenti liautis jo kakinusi. – Jei manęs taip neblaškytum, galbūt jau seniai tą vyną būtume išgėrę.. – Kadangi Madi dar buvo baisiai arti jo, Fredžiui teko tai kone sušnabždėti. Vaikino akys staiga nukrypo į Madi taip stipriai sugriebtą tarp dantų lūpą, kuri privertė vaikiną nuryti seiles. Atrodė, jog Madyson viską darė sulėtintai ir tai darė tyčiomis. Merginos veidas buvo pakankamai arti, jog šiam panorėjus, prireiktų tik nedidelio pasvirimo į priekį, jog Madyson žalojama lūpa atsirastų ant jo. Tačiau Fredis nė nekrustelėjo. Merginos siunčiamą signalą jis juto, velnias, jis jį tikrai juto. Fredis žinojo, kad jei taip ir toliau, šis greit neteks kontrolės. Staiga pasirodęs kraujas ant Madyson lūpų Frederick privertė vos pastebimai suraukti antakius, tačiau vaikino lūpos išdavė, kad tai tik perdėtas gailesčio aktas. Iš tiesų, tai atrodė labai seksualiai ir privertė Fredį galvoti apie merginos iltis įsmingančias į pulsuojančią veną. Na, jis vampyras, kraujas jam gana erotiška. Staiga pirštais švelniai kilstelėjęs merginos smakrą, jog galėtų geriau įsižiūrėti į lašelį kraujo pasiskirstantį ant merginos lūpų, Frederick sumurkė kažką panašaus į „auch“, akimirkai pakeldamas akis į merginą, tačiau neilgai trukus vėl jas nuleisdamas ties jos lūpomis.

Madyson buvo pratusi viską daryti pati, niekieno neprašyti pagalbos, pasitikėti tik savimi pačia ir savo jėgomis, galbūt dėl to ir dabar, nors širdyje tikrai būtų norėjusi pasirinkti lengvesnį sprendimą, priimti Frederick'o pasiūlymą ir atiduoti šią užduotį jam, pati tiesiog laukdama, kol jai bus pristatytas tas stebuklingas nuo saulės apsaugantis ir leidžiantis išeiti į dienos šviesą žiedas, tačiau vietoj to, ji vis tik laikėsi savo galvoje sudėlioto plano, kuriam reikėjo raganos ir savo pačios pastangų. Žiedo, amuleto ar bet ko kito, Madyson beprotiškai reikėjo, visgi nuolat gyventi tamsoje, negalėti išeiti į dienos šviesą, kaip visos normalios būtybės, vertė ne savo noru eiti iš proto, tad kažką daryti reikėjo, kaip įmanoma greičiau, jeigu Thea nenorėjo visiškai pamesti sveiko proto. Tačiau jeigu ir vakarai, bus leidžiami taip, kaip ji šį leido dabar, tuomet dar galima šiek tiek pakentėti.
Žinoma, Madyson apie vyną galėjo užsiminti ir sėdėdama prieš tai buvusioje pozicijoje, tačiau artimesnis kontaktas buvo, kur kas įdomiau, taip, galbūt net savotiškai norėjosi patikrinti Frederick'o kantrybę, kiek ilgai jis atsilaikys Madyson lengvam flirtui ir tokiam, lyg nekaltam artumui. Tačiau buvo labai akivaizdu, kad vampyras turėjo pakankamai daug kantrybės, pakankamai tvirtybės, jog veiksmais visiškai neišduotų to, kas dėjosi jo galvoje, jog net ir Madyson esant taip arti jo, šis liktų, kaip gulėjęs ir net nekrustelėtų. Akivaizdu, jog ir pačios Madyson galvoje dėjosi beprotiški dalykai, juk dar prieš keletą savaičių, mergina net nebūtų drįsusi pagalvoti apie tokį artumą, o štai šiandien, atvirai flirtavo ir provokavo vaikiną beprotiškiems dalykams, tačiau buvo labai akivaizdu, Madyson gyvenime, turėjo pasirodyti teisingas asmuo, kuris merginos galvoje sugebėtų apversti viską aukštyn kojomis ir iššaukti tokį Madyson elgesį. Ir greičiausiai tie visi provokuojantys veiksmai, buvo visiškai neapgalvoti, ji to nedarė specialiai, tam, kad kažko pasiektų, viskas vyko visiškai nevalingai ir nevaldomai,-Tai dabar aš dėl to kalta...?,-kone pašnibždomis ištarusi, nežymiai kilstelėjo antakius, paleisdama butelį, kurį dar prieš akimirką laikė rankoje, norėdama paimti arčiau savęs. Tik lūpai ėmus lengvai tvinkčioti, o Frederick'ui pirštais švelniai kilstelėjus jos smakrą ir įsižiūrėjus į prikąstą lūpą, Madyson ant liežuvio galiuko pajuto kraujo skonį, kas privertė lėtai paleisti lūpą. Panašu, kad toks nekaltas lūpos prikandimas, šį kartą buvo šiek tiek pavojingas, visiškai to nenorėdama, Madyson nemenkai prakando lūpą, priversdama bėgti kraują, kuris po keletos sekundžių, buvo raudonai nudažęs visą apatinę lūpą,-Velnias,-negarsiai, beveik negirdimai ištarė, akimirkai užmerkdama tamsias akis ir šiek tiek iškišus liežuvį, jo galiuku persibraukti per apatinę lūpą, burnoje pajuntant kraujo skonį.

Dažniausiai Fredžiui puikiai sekasi išlikti šaltam situacijose, kurios, paprastam žmogui, būtų gluminančios ar kitaip provokuojančios. Galbūt taip yra dėl jo gyvenimo būdo, Frederick niekad nebuvo atlapaširdis ir dažniausiai niekad niekam nepasakodavo kaip jaučiasi. Kalbai pakrypstant atviresnėmis temomis Lindeman dažniausiai nuleisdavo viską juokais, o jei tai būdavo mergina – pakreipdavo viską bejausmio flirtavimo linkme. Ką jam puikiai sekdavosi daryti. Vampyras puikiai mokėjo neparodyti savo jausmų, buvo puikiai įvaldęs apsimetinėjimo meną. Su tokių savimi Frederick buvo susigyvenęs ir tai jam netrukdė. Neatverti savo širdies buvo ganėtinai lengvą, todėl didžiąją laiko dalį jis nė nesijusdavo, jog apgaudinėtų save ar kitus.
Tačiau visada pasitaikydavo tokių momentų, kaip šis. Kai jautiesi taip, lyg šimtą metų nieko nejautusi širdis, vieną dieną pradeda jausti tiek daug ir su tokiu trenksmu, jog sunku tai net suvokti. Jausmas lyg pagaliau įkvėptum, ilgai tūnojus po vandeniu. Jausmas saldus ir skausmingas tuo pačiu metu. Frederick jautėsi ištižusiu ir viską romantizuojančiu – visai ne tokiu, kokiu bandė save paversti pastaraisiais dešimtmečiais. Tačiau kai Madi akyse deganti liepsnelė, vilioji jį nudegti, įtikinėdama, jog jausmas bus geras nors truputi ir skaudės, Fredis, faktiškai, buvo bejėgis.
Madyson nekaltas klausimas, menkutis keiksmas, liežuvis, lyžtelėjęs krauju pasruvusią lūpą – viso to Frederickui jau buvo per daug. Kad ir kaip vampyras norėtų dar su ja pažaisti šį nekaltą flirtavimo žaidimą, net ir Frederick kantrybė nėra geležinė. F, tvirčiau suimdamas merginos smakrą, prisitraukė jos veidą arčiau savojo, įsisiurbdamas į jos lūpas.

Flirtas - kažkada tai buvo antras Madyson vardas, ji tai mokėjo daryti taip meistriškai, jog be jokių papildomų pastangų gautų tai, ko nori, palikdavo neišdildomą įspūdį, priversdavo ilgai ją prisiminti ir apie ją šnekėti, tačiau, kad ir kaip bebūtų, tai buvo viena iš meistriškai įvaldytų merginos kaukių, tas flirtas, niekada nebūdavo nuoširdus, tik suvaidintas momentas. Ir tokių kaukių, Madyson turėjo begalybę, galbūt, galvojant logiškai, niekada neturėjo šalia savęs nuoširdžių žmonių, nes ir pati, savo nuoširdumą ir tikrumą, laikė paslėptą už milijonais spynų užrakintų durų. Visas jos gyvenimas, buvo vienas didelis spektaklis, o Madyson - pagrindinė spektaklio aktorė, atliekanti ne vieną rolę. Ir tikriausiai, jog daugeliui kiltų klausimas, tai kodėl ji negalėjo būti tiesiog savimi, parodyti žmonėms tikrąjį veidą, jausmus, tačiau konkretaus atsakymo, Madyson niekada nežinojo, paprasčiausiai taip reikėjo, taip buvo saugiau, saugiau likti neįskaudintai, ko mergina visada bijojo labiausiai. Tuo labiau, tokiam pasaulį, kokiam gyveno Madyson, taip elgtis privalėjai, jeigu norėjai išgyventi. Tad tikroji Madyson pasirodydavo tik užsidarius namų durims. Akivaizdu, jog Frederick'as, visiškai neplanuotai tapo asmeniu, kuris kažkokiu būdu sugebėjo prasibrauti iki Thea širdies, jos jausmų, atrasti tiktąją Madyson, nuplėšiant visas nereikalingas kaukes, bet buvo aišku viena, Madyson tai patiko, ji pirmą kartą nenorėjo slėpti savęs, tad ir tas flirtas, pirmą kartą buvo visiškai natūralus ir nuoširdus.
Šį kartą, net ir jaučiamas lengvas skausmas, sukeltas prakąstos lūpos, buvo malonus, o burnoje juntamas savo pačios kraujo skonis, keistai saldus, tad atmerkti akių Madyson neskubėjo, lyg norėdama pasimėgauti ne tik Frederick'o prisilietimu - smakrą liečiančiais vaikino pirštais, bet ir tuo sau pačiai sukeltu maloniu jausmu, kuris net privertė kiek stipriau plakti širdį. Tačiau viskas pasikeitė vos spėjus praeiti sekundei, Madyson to nesitikėjo, suvokė, kas vyksta tik tada, kai pajuto Frederick'o lūpas ant savųjų. Tą patį momentą, Thea galvoje iškilo prisiminimai, gašlus vyro žvilgsnis, lūpos, reikliai ir grubiai bučiuojančios ne tik Madyson lūpas, bet ir kaklą, rankos, kurios visiškai nevaldomos grabaliojo merginos kūną, spaudžiama merginos burna, jog niekas negirdėtų jos riksmo, vyro kūnas, stipriai spaudžiantis ją prie sienos. Tikriausiai daugiau pasakoti nebereikia, istorijos pabaiga, labai aiški ir visą gyvenimą bus įstrigusi Madyson galvoje lyg siaubingas košmaras. Todėl pirmą sekundės dalį, pajutusi Frederick'o lūpas ant savųjų, Thea lyg nukratyta stiprios elektros srovės, plačiai atmerkė akis ir paleidusi viską, ką iki šiol laikė rankose, delnais įsirėmė į vaikino krūtinę, taip jį atstumdama tik tiek, jog atsiskirtų jų lūpos. Gilus kvėpavimas, plačiai atmerktos akys, lyg baimės pilnas žvilgsnis, tačiau suvokusi, jog priešais ją sėdi Frederick'as ir tai visai ne ta akimirka, kuri visai neseniai lyg filmas sukosi jos atmintyje, Madyson giliai įkvėpė, atpalaidavo į Lindeman krūtinę įremtas rankas ir vos vos palinkusi į priekį, užmerkė akis, savo lūpomis priglusdama prie vaikino lūpų bei užkildama vienu delnu Frederick'ui ant sprando, šį kartą pasiduodant, kraujo skoniu papildytam, bet ne ką mažiau maloniam bučiniui.

Atrodė, paskutinis dalykas, kurio galėjo tikėtis Frederick buvo būti atstumtam Madyson. Vampyras buvo šimtu procentų įsitikinęs, jog Thea jį šitaip provokavo, nes norėjo, jog Fredis pagaliau kažko imtųsi, ir jis ėmėsi. Tačiau jo lūpoms vos spėjus prisiliesti prie Madi, jos rankos jį atstūmė. Fredis susiraukė nesuprasdamas, kas vyksta ir tik atmerkęs akis šis suprato, jog kažkas negerai. Madyson pilnos išgąsčio akys, bylojo kažką, ko Fredis nesuprato. Ar Lindeman klaidingai perskaitė situaciją? Galbūt Madi visiškai su juo neflirtavo, o elgėsi tik draugiškai ir paskutinis dalykas, ko ji nori, tai kad Frederick dabar ją bučiuotų. Tą akimirką buvo sunku patikėti, jog jis galėjo taip baisiai apsirikti. Frederick jautė nusivylimą, lyg ką tik kažkas jam būtų į rankas įteikęs patį skaniausią saldainį pasaulyje, o Fredžiui spėjus lyžtelti jį kartą, jau kažkas bandytų iš jo jį atimti. Žinoma, vienintelis normalus refleksas, tokioje situacijoje, buvo paklausti Madi kas negerai: - Atleisk, aš neno... – tačiau vaikino žodžiai buvo nutraukti, šį kartą, pačiai Madyson jį pabučiuojant. Pajutęs vampyrės kraujo skonį burnoje, vaikinas akimirkai buvo užliūliuotas jos minkštų lūpų, tačiau greitai jo antakiai susiraukė ir šį kartą Frederick suėmęs jos veidą į delnus, atitraukė jos lūpas nuo savųjų.
-Mad... Tau viskas gerai? – Švelniai pakreipdamas jos veidą, jog geriau šį matytų, Fredis žvelgė į ką tik buvusias pilnas baimės akis. – Mes neprivalom to daryti, jei tu nenori.. – nykščiu nubraukdamas ant Madyson veido užkritusią plaukų sruogą, vampyras švelniai tarė. Frederick buvo sutrikęs, nežinojo ar tamsiaplaukės tokia reakcija buvo dėl kažko ką jis padarė ar tam buvo visai kitos priežastys. Tačiau viena buvo aišku, kad ir kaip norėtų, Fredis negali numoti ranką į tai, kas ką tik buvo. Akivaizdu, jog Madyson kažkas neduoda ramybės. Ir kad ir kaip Fredis mieliau vėl prisispaustų jos veidelį prie savojo, išsiaiškinti ar Madi tikrai to nori, atrodė kur kas svarbesnis dalykas nei jo geidulys merginai.

Madyson nenorėjo taip sureaguoti, nenorėjo sugadinti taip lauktos akimirkos, kuriai buvo akivaizdu, jog abu ruošėsi pakankamai ilgai, juk pasibučiuoti galėjo jau tą pirmą vakarą, kai Frederick'as ją išvedė iš baro ar kai atsisveikindamas prie jos namų durų, greičiausiai bučinį pratęsiant viduje. O štai, ką tik Thea sugebėjo viską sugadinti, visiškai nereikalinga ir vaikinui klausimų keliančia reakcija. Frederick'ui nespėjus iki galo pabaigti norėtų pasakyti žodžių, Madyson jį užtildė nauju bučiniu, žinoma, kad ji to norėjo, antraip nebūtų apskritai viso to pradėjusi, tačiau Frederick'ui atsakius į merginos bučinį, galvoje besisukanti mintis, jog greičiausiai, kad ji taip lengvai neišsisuks nuo klausimų ir ką tik buvusios situacijos, nedavė ramybės. Akivaizdu, jog tikrai ne be reikalo. Bučinys netruko ilgai ir po akimirkos pajutusi ant savo skruostų Frederick'o delnus, pajuto ir tai, kaip atsitraukia vampyro lūpos, o galiausiai ir išgirsti klausimai, kurių greičiausiai Madyson tikėjosi nuo pat tos akimirkos, kai jį bandė atstumti. Minutė visiškos tylos, tik tvirtai suspaustos merginos lūpos ir žvilgsnis, kuriame šiuo metu nebūtum galėjęs nieko įskaityti. Kilstelėjusi abi rankas, mergina suėmė jos veidą laikančius Frederick'o delnus ir gana lėtai ir švelniai šiuos patraukusi paleido, pati pakildama nuo pledo ant kurio visą šį laiką sėdėjo ir paeidama kelis žingsnius arčiau skardžio, taip atsistodama nugara į Frederick'ą. Rankomis apsikabinusi save per liemenį, Madyson akimirkai stipriai užmerkė akis, pajutusi, kaip šios ima drėgti. Ne ne ne, ji negalėjo verkti, niekas niekada nematė jos verkiančios, tad ji negali taip imti ir visiškai pasiduoti, ką tik ją užpuolusiai emocijai ir gadinti visą vakarą savo ašaromis,-Tai visai nesusiję su mano noru, Frederick'ai, tai, kur kas blogiau,-sugebėjusi bent šiek tiek nurimti ir sutramdyti besiveržiančias ašaras bei įsitikinusi, jog prakalbus neims drebėti balsas, Madyson negarsiai, tačiau girdimai ištarė, kol kas nedrįsdama atsisukti į vampyrą, žinojo, kad jis ją išgirs ir taip. Viską paaiškinti nebuvo lengva, galbūt net savotiškai bijojo tai pasakoti, ne tik dėl to, jog vis dar beprotiškai skaudėjo ir visa problema buvo merginos galvoje, tačiau ir dėl to, jog bijojo pačio Frederick'o reakcijas, kas, jeigu jam bus per sunku tai suvokti, per sunku prisidėti prie viso to sprendimo, kas, jeigu vaikinas bijos ir nenorės net pirštu prisiliesti prie Madyson.

Kol Madyson veide buvo visiškai neįskaitoma išraiška, Fredericko, priešingai nei jos, veidas rodė daugiau emocijų, nei jis žinojo jog vienu metu gali jausti. Visų pirmą, jis buvo labai sutrikęs. Dažnai tokiose situacijose vampyras neatsiduria. O jei kada ir buvo tokioje situacijoje, tai su tokiomis merginomis ilgai nesitaikstydavo. Jei pasidarydavo painu, Fredis būdavo paskutinis, kuris norėtų toliau veltis į tokias dramas. Tačiau Madi nebuvo viena iš tų merginų. Fredis norėjo žinoti viską, kas neramina šios gražios būtybės. Jis norėjo žinoti, kas dedasi Madyson galvoje, kai ši net nenori būti laikoma Fredericko, ką jau bekalbėti apie bučiavimąsi. Vampyras nesuprato ar turėtų dabar pykti ant Madi dėl to, kad jį atstūmė ar jos gailėtis dėl kažko, ją vytis Madi iš paskos, šiai pakylant nuo pledo, ar tiesiog leisti jai pabūti vienai. Todėl šiai pakilus ir nuėjus, Fredis taip ir liko sėdėti vienas, delnuose dar jausdamas, ką tik juose laikytą Madyson veidą. 
Tas, kas slėgė dabar Madi, Fredžiui buvo visiškai nesuvokiama. Praėjusį kartą bare mergina minėjo, jog nekenčia visų vyrų ir kažką apie tai, jog vienas jai kažką padarė, tačiau tas vakaras bare Frederickui dabar nesisuko, lyg plokštelė, galvoje, todėl šis niekaip ir nesuvedė galų, kas čia kaip. Madyson stovint ant skardžio ir nieko nesakant, tamsiaplaukis pats nežinojo ką turėtų tokioje situacijoje sakyti, nes tiesą pasakius, tokioje jis dar niekad nebuvo. Todėl jis tylėjo ir leido pačiai Madyson susidėlioti taškus ant i. Su giliu atodūsiu Fredis išsitiesė nugara į pledą įsispoksodamas į jau visiškai tamsų dangų. Žvaigždžių jame nesimatė. Tačiau ilgai vienas ir sutrikęs jis negulėjo, nes pagaliau Madyson prakalbo ir Fredis kaip raketa šovė nuo pledo bei atsisėdo pažvelgdamas Madyson pusėn. Tačiau merginos pasakymas jį paliko tik dar labiau sutrukusį. Kas tokio blogo gali būti, jog ši staiga nebenorėtų nė pažvelgti į jį. - Kad ir kas tai yra, gali man tai pasakyti.. - Lyg bandant pagauti baikštų katiną, Frederickas lėtai atsistojo nuo žemės, tačiau arčiau Madyson nėjo. Tik žvelgė į merginos tamsioje naktyje besiplaikstančius plaukus, tikėdamasis, jog visai tai nėra kažkaip susiję su juo ar tuo ką jis padarė.