Svetainė

Užsimerkęs Everett galėjo labiau susikaupti ir tiksliai jausti, kur keliauja moters pirštų pagalvėlės. Savo kūną jis pažinojo mintinai - kiekvienas nesugyjęs randas ar įbrėžimas, paliktas jam dar būnant žmogumi ar jau vampyru. Paprasti sužeidimai tokių gilių žaizdų nepalikdavo, tačiau Oceana nebuvo pirmasis jo susidūrimas su ragana. Retas kuris, tiesą pasakius, užsibaigdavo gražiuoju. Tačiau vos ne kiekvienam iš jų Blair turėjo ant kūno paliktą vienokį ar kitokį priminimą.
Jis pajuto tą atsitraukimą ir buvo priverstas prasimerkti. To žvilgsnio užteko. Cillian veidas sugrįžo į tą sustingusį portretą, kuriuo jis pasitiko moterį, jai pasirodžius jo namuose. Štai ta realybė, su šlapiu skuduru užvanojusi jam per snukį. Suskaudo. Gerokai suskaudo, tačiau iš veido nebūtum to pamatęs. Net virpulys moters balse nesukėlė jo snukyje jokių emocijų. Žinojo, kas seka po tokios introdukcijos. Visi tie 'bet' ir 'tačiau'. Visi pasiteisinimai. Išsisukinėjimai. Kaip jis nenorėjo to girdėti... Nuo bučinio jo lūpos kiek suvirpėjo, trokštant jį vėl paversti aistros ištroškusiu gestu. Ar tai sugražintų ją atgal į jo glėbį? Priverstų pasilikti? Everett liko sėdėti, pledą palikdamas sau ant kojų, juo kiek prisidengdamas. Stebėjo apsirengti suskubusią moterį taip įdėmiai, kad veik nemirksėjo. Viskas, ką sugebėjo daryti, tai tylėti. Jautė viduje kunkuliuojančias emocijas ir puikiai suvokė, kad, jei dabar prasižios, suriks nesavu balsu ir ištrankys viską savo kelyje. 'Aš...' Vampyro žandikaulis įsitempė šiam laukiant tęsinio. Paskutinis šansas. Paskutinis jai suteiktas šansas, laukiant...kažko. Paaiškinimo. Pasiaiškinimo. Bet ko. Tik ne tylos.
Negalėdamas iškęsti, jis pakilo nuo sofos. Nesivargino apsirengti, nes, kaip jau buvo pareiškęs, nuogesnis prieš ją jaustis negalėjo. Lėtai priėjo prie moters, sustodamas priepat jos. Akys, vis dar neišduodančios jokių emocijų, bėgiojo po jos veidą, ieškodamos atsakymų, kurių neišgirdo iš jos lūpų. Delnas trumpam nusileido ant jos skruosto, tarsi tai padėtų geriau į ją pažvelgti, tačiau greitai buvo atitrauktas, lyg nuplikytas ugnies liepsnos.
-Don't apologise... - prakalbo tyliai, balsui kimstant dabar jau ne nuo karščiu pritvinkusių atodusių, o tramdomų jausmų. - Don't you fucking dare turn it into something regrettable...like a mistake. Is that what you think this was? A mistake?
Everett nukeliavo iki namo durų ir plačiai jas pravėrė. Demonstratyviai pasitraukė, skėsteldamas ranka link išėjimo.
-'Cause if you do, then get out. If you see this as a slip, as a fucking 'faux pas', then get the fuck out, before I murder you where you stand.

Niekaip nesugebėjo kažko dar ištarti, kad ir kaip bandė sugalvoti, visi žodžiai nublanko prieš jos pačios veiksmus. Ji stovi pasiruošusi išeiti iš šių namų. Pralaimėjo žaidimą, leido emocijoms imti viršų, nekontroliuoti situacijos, kaip dabar sugebės nusigauti iki norimo tikslo? Maribel troško dviejų dalykų, Everett ir tai kas jam priklausė, bet kol kas neįsivaizdavo situacijos kaip jam galėtų paaiškinti, kad jos tikslas jam veikti už nugaros. Žodžiai strigo gerklėje, po žodžio aš, daugiau niekas nepasigirdo. Raganos akys stebėjo atsistojantį vampyrą. Nepajudėjo iš vietos, turėtų juk bijoti dešimtis kartų už save stipresnio asmens, turėjo iš viso čia nepasirodyti, bet vienaip ar kitaip jau įklimpo iki kaklo ir kad ir kas nutiks, nematė nieko blogiau nei kad dabar pati jaučiasi.
Everett uždėjus delną ant jos skruosto, ji pakėlė savąjį ir uždėjo ant jo lyg dar porai akimirkų norėdama pasimėgauti tuo artumu, bet tai ilgai netruko jam taip greit patraukiant ranką. Pakėlusi galva stebėjo jo akis kurios dabar buvo tokios... Šaltos ir tolimos, visai kitokios nei prieš pora minučių ir tai trupino bet kokį pasitikėjimą savimi. Norėjosi klykti ir rėkti jog kitokios išeities nėra, kad taip privalo būti ir jei bus lemta jie dar susitiks. Bet neištarė nei žodžio. Vyrui pagaliau prabilus kiekvienas žodis kaip kirtis sielai, jei tik sugebėtų vėl atsitiesti ir vėl užsidėti tą netikrą, bejausmę kaukę nereaguotu į visą šitą cirką, bet Oceana nesugebėjo to padaryti. Po pirmo susitikimo jai Everett reikėjo kaip deguonies, tik prie jo ji jautėsi gyva, tik prie vyro jautė širdies plakimą ir tas jausmas kaip narkotikas valdė jos kūną, o dabar jam karčiai šnekant, darėsi nepakeliamai sunku.
-You have no fucking right to talk to me like that. – Kadangi geriausiai ji mokėjo išreikšti pyktį, tą ir bandė padaryti. Balsas vis dar užsikirtinėjo, bet negalėjo leisti jam kelti scenos kuri taip siaubingai skaudina abu. Everett nueinant ragana nusekė jį žvilgsniu vis purtydama galvą bandydama susilaikyti nuo užplūdusių emocijų.
-It wasn‘t a mistake and it will never be – tvirtu žingsniu pasileidusi prie jo ir pagaliau priėjusi suėmė durų kraštą ir šias užtrenkė, - don‘t you fucking dare to blame me because I do what would have happened eventually and we both know it, - širdis vėl daužėsi krūtinėje, adrenalinas suplūdo į rankas ir kojas, visas kūnas buvo pasiruošęs bėgti ir gelbėtis bet Oceana vietoj to kad atsidarytų tas prakeiktas duris ir išeitų dabar keliais žingsniais priartėjo prie vampyro, - you won‘t kill me, - kur kas tyliau pasakė nenutraukdama akių kontakto, - you think you are only one that is scared? – Dėdama dar vieną žingsnį į priekį pasakė, - you think that I don‘t understand how all of this hurts you? – Dar vienas žingsnis į priekį šį kartą dar uždėjo ranką ant jo krūtinės pastumdama jį atgal. – All I want to do to vampires is to kill them, - pirštu įrėmė į vietą kurioje maždaug ir buvo jo širdis, - for everything that was done to me... You think your stories are sad? Try burying your family and children, get beaten and raped... – Dar kažką norėjo pasakyti bet balsas užlūžo, - if you have any respect for me, if you have any even tiny feeling there in this heart for me, you will open this door for me without fucking drama and will give me time to overcome myself and believe that not all of you are there to hurt me and that what happened today was true. – Oceana nebuvo iš tų kurios tylėtų, kurios leistų vyrams kontroliuoti jos gyvenimą, norėjo Everett sau, todėl geriau pasakys ką nori ir jį praras nei patylės ir gailėsis kad nieko nesakė. Rankos drebėjo, širdies dūžiai nerimo, akys blizgėjo nuo susitvenkusiu ašarų bet savo orumo neketino prarasti, išsigąsti ar jam nusileisti. – It was not a mistake, Everett... – Keliais žingsniais atsitraukusi jam leido pasirinkti kad koks tai pasirinkimas galėjo būti.

-I have no fucking right..?
Everett karčiai nusijuokė, nusukdamas žvilgsnį į šalį, jausdamas, kaip leidžia emocijoms įsižiebti jo veide. Nenorėjo to nei kiek, tad suskubo skaudžiai sukąsti savo lųpą, vėl įsmeigiant savo ledines akis į ją. Tas šaltis, kuris dabar dusino jį iš vidaus, puikiai derėjo prie tų krištolinio ledo rainelių. Šypsnis jo snukyje staiga sulūžo, moteriai pareiškus, kad klaida tai, vis dėlto, nebuvo. Dingo ta piktdžiuga ir jis liko...sulūžęs. Nežinojo, kaip derėtų elgtis, tad tik tylėjo ir spoksojo į ją, ieškodamas preteksto savo pykčio priepoliams. Jam reikėjo pateisinimo tam. Reikėjo ant jos pykti, jos nekęsti, nes kitaip neištvers. Kitaip skaudės. O kaip jam skauda... Skauda visiems. Nuo jo įsiučio tuomet kenčia visi ir šie laikai nebebuvo tokie, kad Blair iš viso to galėtų išlipti sausas. Išluptos durys privertė jį krūptelti, o trenksmas kilstelti smakrą, šiam vėl grobuoniškai bandant apsimesti aukštesniu ir žvelgti į priešininkę iš viršaus. Žandikaulis net sujudėjo iš įtampos. Laikyti šaltą fasadą darėsi perdėtai sunku.
-Not like this... It didn't have to end with some fucking regret, Oceana. You chose that part yourself. - karčiai tarstelėjo kaifuodamas nuo joje regimo pykčio.
Norėjo, kad ji jį kurstytų, kad demonstruotų savo pagiežą jam kaip vyrui, kaip kraugeriui...bet kam. 'Just give me a fucking reason.' Tačiau jos žodžiai užkliudė visai ką kito, nei kad jis būtų norėjęs. Ji ragana. Tai reiškė, kad kažkada ji buvo žmogus, o prieš tai... Vyras lyžtelėjo savo lūpas ir lėtai iškvėpė.
-I'm not scared, little witch. I'm past that. All I'm trying to be is honest with you. And I can tell that for the very first time since I met you... You're actually honest with me.
Kimus balsas akimirkai nutilo. Jis nesipirešindamas judėjo atgal, tad dabar buvo nugara įsirėmęs į vėsią sieną. Jautė švelnų perštėjimą vietoje, kur buvo įremtas merginos nagas, tačiau tai tik padėjo sukaupti savo mintis. Žvelgė į moterį, įsitikindamas, jog ji išsakė viską, ką norėjo. Oceanos atvirumas patenkino jo lūkesčius, tačiau sukėlė tik dar daugiau nerimo, suvokiant, kokį pragarą jų pažintis užvirė, ką ji reiškė jiems abiems ir kokius įsitikinimus pamynė. Ji akivaizdžiai aukojo daugiau, nei jis. Viskas, kam išties grėsė grėsmė tebuvo jo ego ir gyvybė - nei vieno iš šių dalykų jis nebuvo sureikšminęs tiek, kaip kad apsimetė.
-But sadly, you don't understand. Same as you, I get what I want.
Everett plačiu žingsniu priėjo prie moters. Kūnu įsirėmė į ją, tiesiog įmūrindamas raganą į priešingą sieną, atsiremdamas į ją delnu, kol kitą priglaudė prie jos skruosto. Neleido jai burbtelti ar net įkvėpti. Nesuteikė tiek laiko. Aršiai, aistringai įsisegė į jos lūpas, sugaudamas šias savosiomis, o vėliau ir dantimis. Jautė jos kraują, tačiau ir taip jautėsi pakankamai išmuštas iš vėžių, kad dar imtų nerimauti ir dėl savo plėšrūniškumo.
-You can believe whatever the fuck you want but... I want you. I need you. And if what you need is to leave out that fucking door then so be it. But I won't open it for you and I will not let you leave filled with some...disgust...or whatever it is that you felt for me. None of that bullshit.
Everett atsitraukė nuo moters lūpų, tačiau vis dar liko pakibęs virš jos. Akys buvo kur kas ramesnės, nei prieš tai, tačiau vis dar ieškojo kažko moters žvilgsnyje.
-We're all monsters, Oceana. You lived long enough to know that and I don't think that another week of thinking will change that. You know what I am...and what I do. And if you can't accept that now, you never will. So don't use that as an excuse to leave. I'm a vampire, witch. I'm the deadly imbalance in the world. I've beaten and I've killed... And I've done things that will haunt me for the rest of my life. And if I'm your chance at vengeance, if I'm your vendetta, then just kill me here where I stand.
Vampyras suėmė moters ranką, priglausdamas jos plaštaką prie savo sustingusios širdies.
-But if there's even a glimmer of doubt then...don't just leave it like this. Don't leave this as some fucking mistake.

Ji nesitikėjo kažko išgirsti iš vampyro. Maribel pratusi tarti paskutinį žodį, kaip ir minėta, pratusi kontroliuoti situaciją ir jeigu ji pasakė kad jai reikia laiko, vadinasi taip ir turi būti. O dabar sulaukusi atsako, veide pasirodė nuostaba. Taip nenorėjo reikšti savo jausmų, bet nuo pirmo šiandienos bučinio kaukės krito viena po kitos ir to pasekoje dabar ji akivaizdžiai išreiškė savo nuostabą ir šiokį tokį šoką vyrui pajudėjus link jos. Žengiant atgal net keliai linko ir visa laime tuoj pasiekė sieną į kurią galėjo atsiremti jog visai nepargriuvus. Tame ir buvo problema, jie abu gauna tai ko nori, tik šį sykį šioje situacijoje norai išsiskiria. Ne, Oceana irgi nori pasilikti bet ji turi pareigas kurių negali pastumti į šalį, ji turi darbus kuriuos reikia padaryti o ne vien dėl malonumo mėgautis Everett prisilietimais ir jo kūnu.
Vieną ranką uždėjo ant jo krūtinės lyg bandydama sukurti neaiškų barjerą tarp kūnų, o kitą atrėmė į šaltą sieną. Nespėjo nei įkvėpti kai buvo atakuota jo lūpų. Ir turėjo laikytis savo principų, ranką ištiesti ir jį nustumti bet vietoj to moters kūnas suvirpėjo, lūpos atsakė į bučinį o jam sukandus vieną tyliai suaimanavo.
Vampyrui atsitraukus ragana galvą atrėmė į sieną, tik akis apkėlė iš padilbų, lyg nusikaltusi, bet labiau pikta, pikta ant savęs jog leidžiasi būti manipuliuojama jo veiksmų. Liežuviu lietė įkąstą vietą kol krūtinė tankiai kilnojosi, o širdis stipriai daužėsi. Dabar, pirmą kartą per šiandieną Oceana išsigando, jo povyzos, akių ramumo ir balso gilumo. Bet ne tiek kad bėgtų ar kovotų, ta baimė maišėsi su viskuo ką patyrė ir kėlė siaubingai mišrų, nesveiką susižavėjimą ar netgi patrauklumą. Vyrui šnekant ne kartą norėjo įsiterpti, bet nespėjo, nesugebėjo ir vietoj to tik tyliai suniurzgėjo stipriai sukąsdama dantis ir patraukdama ranką nuo jo kūno. Spaudė kumščius, ją erzino kad jis virš jos, kad jis iš tiesų kalba tiesą. Be galo skaudėjo, norėjo atsiprašyti ir pasilikti, bet ji nei vieno iš minėtų dalykų su vyrais nedarė ir neketino daryti. Jam uždėjus jos delną ant krūtinės, akimirkai akis atitraukė nuo jo akių. Patylėjo bandydama rasti tinkamus žodžius. Regis po truputį ėjo iš proto. Juk visada žinojo ką pasakyti ir ką padaryti, o dabar keliai linko, emocijos dūzgė širdyje ir nesugebėjo savęs išsireikšti žodžiais.
- I can't... - Vos judindama lūpas pasakė pakeldama akis į jį. Veidą perkreipė skausmas, lyg kiekvienas tariamas žodis būtu lūžio taškas, - I can't stay... Everett... - Tarė jo vardą taip atsargiai, lyg brangiausias porcelianas galėtų sudužti nuo menkiausio vėjelio, pakėlusi delną kuris buvo ant jo krūtinės prie jo kaklo, pirštais perbėgo per ploną odą. - Please believe me when I say it was not a mistake nor regret... - Atsidusdama šiek tiek pasistiebė priglausdama savo lūpas prie jo skruosto. Jei dar ką nors pasakys, viską tik dar labiau sugadins, todėl nusprendė nerizikuoti, kiek pasilenkusi praslydo pro jo ranką atremtą į sieną ir nesigrėžiodama atgal, kuo greičiau skubėdama atidarė duris ir šias lygiai taip pat greitai uždarė paskui save. Kone bėgo, kad tik neatsisukti atgal ir negrįžti į tuos namus kuriuose visai praras sveiką protą. Pagaliau nusigavusi iki automobilio greit į šį įsėdo, paspaudusi mygtuką užvedė ir pajudėjo tolyn gatve. Kompiuteriui ėmus mėtyti lenteles kad ji neužsisegė kažkokio kvailo diržo visai palūžo, tokia frustrated jau senokai nesijautė, sustojusi šalikelėje kelis sykius kumščiais trenkė į vairą. Kaip sugebėjo taip kvailai pasiduoti vampyro žavesiui, pavesti savo įsitikinimus, prarasti savikontrolę? Ir blogiausia tai kad ji mėgavosi kiekviena akimirkai todėl dabar viskas dužo prieš jos akis, visi nusistatymai ir tikslai. Geras penkiolika minučių vaitojo ašaroms riedant jos skruostais kol sugebėjo save suimti, užsisegti diržą ir nuvažiuoti namo kur visos taisyklės vis dar galiojo.

Vampyras daugiau nieko nebesakė. Tiesiog stebėjo moters akis, jai tariant kiekvieną žodį, gerdamas jos emocijas į save ir priimdamas išvadas. Apie raganos gyvenimą jis...nežinojo nieko. Nežinojo, iš kokio pasaulio jis ją šiąnakt ištraukė. Į ką jai reikia grįžti. Nuo ko ar pas ką ji bėga. Viskas, ką jis galėjo daryti, tai tik mėginti ją suprasti, tačiau... Tam dar buvo per anksti. Jo viduje ruseno egoistiški norai ir, nors vyras puikiai suprato, kad jie nebūtinai yra tokie patys, kaip kad ir Oceanos, net menkiausia užuomina į tokią galimybę vertė jį elgtis neracionaliai. Dėl to ir atsitraukė, jos nelaikydamas, puikiai suprasdamas, kad mielai ją nusitemptų prarajon kartu su savimi. Kūnas pagaliau vėso, nebejausdamas moters karščio ant savo odos, tačiau visur, kur tik ji prisilietė, jis vis dar degė.
Raganai išėjus, jis kurį laiką dar stovėjo vietoje, spoksodamas į medines grindis. Lūpos buvo kiek pravertas, o liežuvis įremtas į viršutinių dantų eilę. Bet kokia, net menkiausia įtampa dabar turėjo sulaikyti viduje vis labiau kunkuliuojančią agresiją. Pagaliau pajudėjęs iš vietos, jis spėjo tik apsiauti savo kelnes, kai užvaldytas pykčio nesusitvardė ir pradėjo šveisti viską nuo stalo. Dužo taurės. Burbono grafinas. Tikriausiai patį stalą suniokęs būtų, jei ne staiga pasikeitęs apšvietimas svetainėje. Sureagavę į brėkštančią saulę, Blair namų langai iškart užsitamsino, nepraleisdami nei menkiausio UV spindulio į namo vidų. Everett suspaudė lūpas, stebėdamas, kaip kambarys užsipildo tamsa. Net jei ir norėjo keliauti Oceanai iš paskos, dabar tam buvo per vėlu. Kraugerys nukeliavo link spintelės, išsiimdamas naują šio ryto nuodėmę su kiek stipresniais laipsniais. Palikdamas tą betvarkę svetainėje, jis nukeliavo į miegamąjį, nors ir įtarė, kad sumerkti akių vis tiek nepavyks.