Svetainė

Blogiausiu atveju, mirs, na Koridela turi tėvą ir pamotę, o ir Maribel gyvybės draudimas išmokėtų apvalią sumą, o ką jau kalbėti apie palikimą, viskas dukrai. Geriausiu atveju gaus tai ko nori. Na aišku yra dar kitokių variacijų, skaudžių arba tiesiog neutralių. Kad ir kaip bus, Okeana pasiruošusi morališkai, deja ne fiziškai. Tikėjosi kad tai ne kokie spąstai. Stovėti prieš duris regis reikėjo visą amžinybę. Prisiminimai apie tai kaip buvo įnešta vampyrų pas užsakovą, staiga ėmė lysti iš užslėptų proto kampelių, kiekviena detalė apie prarastą nimfos gyvenimą tą dieną ir tas paras. Žandikaulis įsitempė, pyktis vampyru rasei kuri dabar iš dalies nuo jos ir jos amuletų priklauso.
Visos mintys nublokštos atidaromu durų. Raganos lūpų kampučiai šiek tiek pakilo, - labas, - mirktelėjo akimi ir pasiūlyta, užėjo vidun. Nesidairė, tik akim greit perbėgo per interjerą, gal ką pamatys kas jai reikalinga, deja. Nesidrovėjo bei ėjo lėtai gilyn į namą. Kaip kokiam plėšrūnui į nagus, per daug pasitikėjimo ši moteris turi.
- Neieškau priešų, darau ką noriu. - Pakartojo to vakaro žodžius. Visą savaitę varstė prisiminimų duris, galvojo ar tinkamai nusišypsojo, tinkamai pajudėjo, pažiūrėjo, pabučiavo... Regis neklydo leidžiant širdžiai akimirką kitą diktuoti veiksmų. Tik privalėjo sau priminti, kad tai negali dažnai kartotis, eyes on the prize ffs! - Žinai mano vardą, turi mano numerį, o aš net nenutuokiu kas tu apart tavo rasės. - Konstatavo faktą toliau lėtai dėdama žingsnius į priekį ir net nepažvelgdama į vampyrą. - Kodėl man parašei? - Tik paklausus, apsisuko pažiūrėti į vampyrą. Norėjo vengti akių kontakto kuris vėrė širdį, vampyras, tas jo žvilgsnis... Tenebris vertė susimąstyti dėl kiekvieno žingsnio name ir tuo pačiu džiūgauti žaidimo eiga. Akimirką tylėjo, o tada vėl nusisuko ir paėjusi pateko į svetainę. - Nesu mačiusi tavęs prieš tai... Tiesa nedažnai kur išeinu naktimis, bet vis vien, savo seno amžiaus, esu mačiusi daug veidų. - Pagaliau sustojusi viduryje kambario apsimetė lyg neįsivaizdavo kas jis esą.

Everett lėtai nusekė moteriai iš paskos, žvilgsniu vis skenuodamas ją nuo galvos iki kojų. Mintyse teisinosi, jog ieško užslėptų ginklų, nors buvo akivaizdu, jog tą darė ne dėl to. Lūpa vėlei buvo prikąsta, vos tik ši artėjo link svetainės. Akys skubiai įsmigo į raganos pakaušį, kad gink dieve ji nepastebėtų jo spoksant ten, kur nederėtų. Vos spėjo. Jai sustojus, sustojo ir jis.
Vyras neskubėjo atsakyti, palaukė, kol ji dingo už kampo erdviame kambaryje ir tik tuomet leido sau iškvėpti, įžengiant jai iš paskos. Savo namuose jautėsi kiek ramiau, nei klube. Žinojo kiekvieną jų milimetrą, kiekvieną slaptą kertelę...ir tai, jog apart jų čia daugiau nieko nebus. Priėjęs prie baro jis ištraukė du stiklus ir grafiną burbono. Neketino rizikuoti, siūlydamas moteriai kitokius gėrimus. Pripildė jos taurę, į ją įmesdamas porą ledukų, o saviškę paliko gryną. Grįžęs prie Oceanos padavė jai jos gėrimą, sudauždamas savuoju ir tuoj pat įsitaisė ant sofos. Tačiau gerti, neatsakęs į klausimus, taip pat negalėjo.
-Na dabar turi ir numerį... Negi vardai išties būtini?
Tai buvo greičiau retorinis klausimas, vyrui vis dar nesuprantant raganos intensijų jam. Jei ji turi keistą fetišą prarasdinėti po kelis šimtus mililitrų kraujo kas savaitę, tam juk vardų nereikėjo. Seksas? Na, tuomet gal, tačiau vis tiek... Neatrodė būtina. Ko po galais ji norėjo? Jo troškimai turėjo būti paprasti. Jis vampyras. Reiškiasi, jis nori kraujo. Tačiau ko iš jo galėjo norėti ragana?
-Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios tu palikai savo numerį. - pratarė pagaliau nesulaikydamas šypsnio.
Buvo priverstas atsigerti taurės turinio, norint paslėpti tuos kylančius lūpų kampučius. Atsitiesęs jis kiek palinko į moters pusę.
-Nesu tas, kuris vaidenasi perdėtai populiariose vietose ar įtakingų žmonių pašonėse. Daug mieliau lieku nematomas. - tarstelėjo ir susivokė, kad gal nereikėjo to sakyti, nes tikrai pasitikėjimo savimi nekėlė; tuomet suskubo pridurti. - Everett. Mano vardas Everett.

Eidama į priekį vis akimis ieškojo kokių nors užuominų, bet nieko nebuvo, jokių paveikslų, tik abstrakčios dekoracijos. Ne tai ką apie jį girdėjo. Vyrui nuėjus įpilti gėrimų, nestovėjo vietoje, lėtai kaukšėdama žingsniavo kambaryje lyg jį kasdieniškai apžiūrinėdama. O jei šaltiniai melavo, jei tai ko jai reikia jis net neturi? Širdį užvaldė panika ir ji ėmė stipriau ir greičiau plakti. Viena su vampyru jo namuose. Šaunu! Vis gi giliai ėmusi kvėpuoti turėjo ties kuo susitelkti, atnešta taure burbono. Blair įsitaisius ant sofos, atsakius, o tiksliau tik išsisukus nuo jos klausimo, ji tik kreivai šyptelėjo prisimerkdama ir aiškiai parodydama jog nėra patenkinta tokiu atsakymu. Vietoj to kad mandagiai gertų iš paduotos taurės savąją padėjo ant staliuko ir atsisėdo šalia vampyro susikeldama koją ant kojos, laibais pirštais uždėjusi delną ant taurės šią paėmė iš jo.
- Nemėgstu praskiesto gėrimo. - Konstatavo faktą. Ir ne tik, buvo per sena kad gertų bet ką, o šis jau atsigėrė iš tos taurės. Okeana elgėsi lygiai taip pat kaip ir tą vakarą, vis dar varstė jį žvilgsniu, lengvai šypsojosi ir elgėsi atsipalaidavusi lyg tai kasdienis susitikimas. - Malonu, Everet. - Kilstelėjo taurę tai pasakydama o tada iš šios atsigėrė. - Nesilankai populiariose vietose, mieliau lieki nematomas... Nuobodus gyvenimas šešėliuose, - garsiai pasvarstė nužiūrėdama jo veidą lyg jame rastų kažkokių pokyčių per savaitę. - Leisk spėti, rūsyje laikai tuziną jaunų mergaičių, na manau toks tavo skonis, - ėmė svaičioti kas per paukštis jis yra, - senas vampyras kuriam neįdomūs vakarėliai, susibūrimai, nes jam tokių nereikia, viskas ko reikia yra namie, visos linksmybės čia. Tiesa pati tokio interjero nesirinkčiau bet gal ir nieko, mažai vertingų daiktų kurie gali sudūžti, o gal tiesiog prastas skonis todėl nieko ir nėra. - Per daug drąsiai, bet juk nesėdės tyloje, reikia kažką daryti todėl tik žaismingai šį erzino, dar nespėjo skaudžiai įkąsti, bet jei reiks tikrai taip padarys. Kol šnekėjo viena užkelta koja ant kitos, siūbavo o ranka kuri buvo laisva, šiek tiek gestikuliavo.

Vampyras nieko nelaikė viršuje. Čia atėjusiųjų tikslas būdavo vienas ir tas pats. Seksas. Kraujas. Ir tuomet sudie. Šešios pėdos po žeme. Vyras nepalikdavo nieko ant paviršių, kas galėtų kelti klausimų, nieko, kas galėtų duoti peno intymesniam pokalbiui ar atskleistų kažką apie tai, kas jis per padaras. Buvo lyg kokia etatinė prostitutė, slepianti savo privatų gyvenimą nuo to, kurį demonstravo savo klientams. Prie gan minimalistinio interjero taip pat buvo pripratintas ne savo noru. Pasirodo, kai padegi tuziną vampyrų, jų draugai ar artimieji tą patį nori padaryti ir su tavimi. Po trečio supleškėjusio buto, Everett persvarstė tai, ką, kur ir kaip viską laikė.
Moteriai taikantis į jo gėrimą, Cillian be pasipriešinimo jį paleido. Šyptelėjo stebėdamas ją ir tylėjo. Demonstratyviai paėmė jos taurę ir gurkštelėjo, tarsi demonstruodamas, kad no to nenumirė. Jis vampyras. Jei norėtų ją nužudyti, tikrai nenuodytų. Tai labiau raganiškas būdas... Rodos jie vis dar nesugebėjo vienas kitu pasitikėti.
-Meluoji, - lyžtelėjo lūpas sugaudamas burbono lašelį. - Kai priėjai prie manęs klube, tavo burbone teliuskavo ledukai. Aš kraugerys. Ne idiotas. Suprantu, jog tie du dalykai dažnai maišomi.
Blair karčiai šyptelėjo, tarsi būtų įsižeidęs. Anaiptol. Tiesiog pats dabar nesuprato, ko tikėjosi iš šio susitikimo. Jie vėl kandžiojosi.
-O taip, mano rūsys pilnas įkalintų nekaltų sielų, kurių veidai puikuojasi 'have you seen me' plakatuose. - kilstelėjo antakius ir kiek pakreipė savo veidą įdėmiau pažvelgdamas į moters akis. - Ar tikrai taip manai, ar vėl kalbi taip, kad man įgeltum? Nes, na, turėčiau nuvilti, tačiau namuose aš taip pat nesėdžiu. Ši vieta man vien... Miegui ir valgymui. I guess. Pigiau nei viešbutis.
Blair žvilgsnis sugavo moters akis, neplanuodamas šių paleisti. Everett pastatė savo taurę ant staliuko ir kiek priartėjo arčiau Oceanos, kaip kad tą naktį bare.
-Kodėl palikai tą telefono numerį? - vėl pakartojo savo klausimą. - Kodėl atidavei savo kraują? Tokios...paslaugos nedalinamos už dyką. Tad ko tu po galais nori, Oceana?
Pirmą kartą tariant jos vardą, Everett pajuto šiurpą bėgant per nugarą. Juk jam nereikėjo tokio tardymo. Galėjo nusigerti, vėl pabandyti ją pakandžioti, o gal dar kažką daugiau... Juk jis nebuvo už tai geresnis. Kam jam tie suknisti atsakymai? Elgėsi taip, tarsi jam rūpėtų.

Kvailai ji nesielgia be reikalo. Kvaila buvo prasidėti su sena ragana kuri gamino amuletus, dabar pastaroji negyva o titula nešioja Okeana. Bet regis tą raganą buvo lengviau suvilioti, jos turėjo kažką bendro, buvusį nimfų gyvenimą, dabartinį raganų gyvenimą. Bet su šiuo vampyru jos niekas nesiejo, todėl nežinojo net kaip dar arčiau prie jo prieiti, kaip gauti ko nori.
Jam teigiant kad ji meluoja, klausiamai išrietė antakį, na ir kas drįsta sakyti, kad gali meluoti, galbūt jau būtų puolusi erzinti, kad ji tikrai nemeluoja bet jis pateikė faktus kurie nurungė jos norą pasisakyti.
- Kraugerys, ne idiotas, pala čia ne tas pats? - Nusijuokė iš jo komentaro, - na žinai, to be on the safe side. - Gūžtelėjo pečiais vėl atsigerdama gėrimo kuris it šilkas nutekėjo liežuviu, mėgautųsi geru gėrimu, bet kažkas skanesnio, patrauklesnio buvo tiesiai prieš akis.
- Tai žinoma kad taip manau, manau turėtum įrodyti kad mano teorija neteisi, pats matei, mėgstu gelbėti nekaltas jaunas merginas. - Nesikabinėjo daugiau prie jo žodžių, tai ką jis vis gi veikia? Jei tik miegas čia? Maribel reikėjo atsakymų kurių dar iki dabar nei vieno neturėjo ir tai ją vedė iš proto. Jai neužteko paviršutiniško pokalbio su vienas kito patraukimu per dantį, jai reikėjo ir ji norėjo gauti durklą kuo greičiau, bet žaidimas tęsėsi su dvejais itin besisaugančiais žaidėjais, vienintelis pliusas tas, kad žaidimo partneris ją domino ir vertė sulaikyti kvėpavimą. Ir tikrai nesitikėjo, bet vampyras prie jos priartėjo, viena ranka ji įsirėmė į sofą šiek tiek atsilošdama, kitą su taure, prieš save, pirštais atsiremdama į jo krūtinę. Nieko neatsakė kelias akimirkas, įsistebėjo į akis kurios atrodė vėlgi kitaip nei klube, kitoks apšvietimas.
- Nieko, - gal kiek nedrąsiai pasakė nes kad ir kaip bandė atsakymą išprašyti iš galvos, nesugebėjo, - gyvenimas ilgas ir tokie, - akys lėtai nuslinko prie jo lūpų, - susitikimai jį paverčia ne tokiu nuobodžiu. -O kas jai daugiau beliko, kiek pasilenkusi į šoną ji padėjo burbono taurę ir visai kitaip nei klube, greit prie jo prisišliejusi įsikibo į lupas savosiomis reikalaudamas bučinio. Tenebris norėjo kalbėti ir išgauti atsakymus, bet jei jie bus prašomi iš jos, ji užspausta į kampą, bet lygiai taip pat kaip norėjo tikslo, dabar norėjo ir vampyro.

Jiems išsiaiškinti bendrus, juos siejusius dalykus, jei tokie egzistavo, buvo beveik neįmanoma. Tiek vienas, tiek kitas nenorėjo apie savo gyvenimus atskleisti, abu žaisdami perdėtai atsargiai. Everett įprastai toks nebuvo. Dažnai gan atvirai, jei būtų tiksliai paklaustas, papasakodavo savo gyvenimo istoriją, visuomet prasiruošęs kelioms skirtingoms reakcijoms. Vieni pasišlykštėdavo, puldavo jį linčiuoti. Kiti, patys būdami šlykščiais padarais, puikiai jį suprasdavo. Treti...tylėdavo. Tačiau vampyras niekada neturėjo, ką prarasti. Jo reputacija atskirų individų akyse jam nerūpėjo. Kiekvieną nepatenkintą burbeklį būdavo galima nukenksminti, kiekvieną išsišokėlį sulyginti su žeme... Neturėjo. Ką. Prarasti. O dabar viską apie save slėpė tarsi valstybinę paslaptį, tarsi jos atskleidimas galėtų kažką sugadinti. Galėjo. Ir labai. Tik pats dar sau nespėjo pripažinti, kaip ir kodėl jam tai svarbu. Žinojo, kad moteriai nusprendus atsitraukti, pabėgti, jis jos nepaleistų. Būtų priverstas nužudyti ar mažų mažiausiai įkalinti. Taip nesinorėjo to daryti... Taip nesinorėjo vėl regresuoti į tą tamsą iš kurios manė esąs ištrūkęs, tačiau galvoje vis prazvimbiančios mintys įrodinėjo kitaip.
-Deja, ne. - taip pat atsakė šypsniu. - Mh, nori kad tiek daug tau įrodyčiau... Kodėl pati tuomet neįsitikini? Klube neturėjai jokių bėdų su savivaliavimu, tad prašau - mi casa, tu casa. Enjoy.
Everett skėstelėjo ranka, tarsi pakviesdamas moterį iššnipinėti visas jo pakampes. Na gerai, perdėjo. Tikrai nebūtų leidęs to daryti, nes jo namai visiškai tušti nebuvo ir ilgainiui šviesiaplaukė tikrai būtų sustabdyta. Tačiau, bent jau šiame kambaryje, apart ant stalo suberto milžiniško popiergalių šūsnio, daugiau nieko vertingesnio nebuvo. Sąskaitos, jo paties keverzonės, kelios antikvariato nuotraukos. Nieko vertingo.
Jo bandymas priartėti greitai buvo sustabdytas. Ji vėl jį kontroliavo, tarsi jo klausimai būtų peržengę ribas. Blair nudelbė žvilgsnį į krūtinėn įbestą taurę. Jos kūno šiluma... Vyro krūtinės ląsta vėl pradėjo tankiau kilnotis. Žvilgsnis sugrįžo į Oceaną, jos akyse ieškodamas atsakymų dėl tokio veiksmo. Juk jis nieko neplanavo padaryti. Tai tik nekalti klausimai. Ragana pati jį kvotė, tačiau tiesaus atsakymo nepateikė nei vieno. Everett jau ruošėsi tą komentuoti, tačiau jo veidu slystantis moters žvilgsnis kiek išblaškė ir jis...nespėjo. Nespėjo, nes po akimirkos moteris jau glaudėsi prie jo, uždusindama bet kokią galvoje kirbėjusią mintį. Jautė, kad ji jam meluoja. Jautė tą visa savo esybe, tačiau šią akimirką tikrai neplanavo nieko dėl to daryti. Vyriški įgeidžiai okupavo tą vietą, kur turėjo būti racionalus protas, vėl priversdami vampyrą elgtis pagal savo norus. Nesuvaidintus norus. Jo rankos tvirtai suėmė moters liemenį, traukdamos šį link savęs. Žinojo, jog buvimas savuose namuose, buvimas tuo, kuo jis yra, suteikė iliuzinį saugumo jausmą, tačiau juk viską kontroliavo ji. Ne jis. Kai klausimai pasidarė nepatogūs, ji tiesiogiai jį užčiaupė, o Cillian tikrai nebuvo toks, kuris galėtų tam pasipriešinti. Perdaug gera nuo to buvo. Jis vėl, tarsi viską pamiršęs, tarsi per akimirką būtų apsvaigęs nuo neaiškių narkotikų, leido savo pirštus į jos rūbus, tarsi tik šie jį galėtų sustabdyti nuo to, ką jis taip troško pasiekti. Viskas buvo...kitaip. Tą naktį jis buvo pripildytas pykčio. Alkio. Dabar troškimo ir aistros. Vampyriški instinktai buvo užguiti į kampą. Vyro lūpos sugavo josios. Bučinys nebebuvo toks nekaltas. Jis tapo aršus ir reiklus, Everettui viena letena įsiremiant į sofą, kad neužgriūtų ant raganos, kita vis dar spaudžiant ją prie savęs. Tokia šilta... Jausdamas, kaip galimybė priiminėti protingus sprendimus baigia išgaruoti iš smegenų, Blair sugavo moters lūpą su dantimis, šią kiek timpteldamas į save. Įrėmė savo kaktą į jos, kad bent per milimetrą galėtų atsitraukti nuo tų hipnotizuojančių lūpų.
-Let me make this simple for you then. What the fuck do you want right now?
Norėjo leisti jai atsakyti, tad palinko prie jos kaklo, kurį tuoj pat suskubo nusėti bučiniais. Moteriai delsiant jie darėsi vis grubesni. Puikiai žinojo, kokias asociacijas tokiu elgesiu gali sukelti - įkąs jai, juk tikrai tuoj įkąs, tačiau lūpose težaidė žaismingas šypsnis. Nesiruošė to daryti. Nebuvo įerzintas. Kol kas. Tačiau pats sėkmingai tą darė jai... Negi jis išties tiesiog norėjo tą iš jos išgirsti?
-Tell me. - reikliau tarstelėjo, dantimis grybšteldamas jos odą.

Kaži ar turėjo nors minimalų šansą iš čia ištrūkti gyva jei supykdys vampyrą. Nieko apsiginti neturi, gal kokį burtą ir užkalbėtų bet galvą nusukti būtų greičiau nei jos lūpos prasivers tarti žodžius. Todėl jos misija dabar tiesiog nepykdyti vampyro, gauti atsakymu, gauti jo pasitikėjimą, pasinaudoti ir nešdintis iš jo gyvenimo.
Kad ir blaiviu protu sau kartojo jog reikia elgtis tiesiog dalykiškai, vos priartėjus prie vampyro moteriai norėjosi daugiau. Juk niekas jos neprašė tą naktį duoti kraujo, niekas nereikalavo jai palikti numerį ir dabar atvažiuoti į jo namus, ne į kokį viešbutį bet tiesiai į savo pražūtį. Širdis drebėjo prisiliečiant prie jo lūpų. Nepykdyk jo, nepykdyk jo. Vis sau kartojo, nors bučinys ir buvo reiklesnis, ne toks šilkinis prisilietimas kaip klube, Oceana vis savo bandė priminti kad negalima žaisti atviromis kortomis, jis tik kliūtis tikslo link ir vampyras kurio nevalia supykdyti būnant trapiame žmogaus kūne. Bet tik Blair į bučinį atsakė su tokiu pat reiklumu, visi planai ir visi kiti norai išnyko. Žvėriškas noras gauti palaimą fiziškai, dabar ir su šiuo vampyru. Vyrui uždėjus ranką ant jos liemens ir traukiant arčiau, Maribel išrietė stuburą prisiglausdama arčiau šio kūno, šiek tiek pakeitusi pozą ji dabar vieną koją užmetė ant šio kojų. Rankos nekaltai slydo balta marškinėlių medžiaga kol pasiekė kraštus ir palindus po audiniu, viena ranka aukščiau kitos ant nugaros vidurio. Širdis ėmė plakti sparčiau nuo artumo ir bučinio temdančio protą. Galėjo tik imti džiūgauti kad vis kažką nuveiks, vis kažkaip priartės prie Blair, bet šis regis buvo sunkesnė užduotis nei Oceana galėjo tikėtis. Jam vos atsitraukus, dantimis sukandus jos lūpą, vis dar užmerktomis akimis laukė sekančio jo judesio, bet vietoj to buvo iškeltas klausimas. Dvejojo su atsakymu, tik tyliai alsavo karštu oru jam paleidus lūpą ir keliaujant kaklo linkiu. Šiek tiek palenkė galvą į priešingą pusę, o juk derėjo trauktis, širdies ritmas vėl paspartėjo, o kūnas nejučiomis įsitempė. Gilus vyriškas balsas ir jį sekantis dantų prisilietimas. Maribel akys akimirksniu atsimerkė, o nagai susmigo į vampyro nugaros odą. Nereikia apsimesti jog neišsigando, bet šis išgąstis savaip jaudino.
- To fuck, that's it. - Paskubomis atsakė lyg į pakaušį būtų įremtas ginklas, šiuo atveju ginklas buvo prie jos kaklo odos. - Pamačiau tave klube... - Kur kas lėčiau ėmė tarti žodžius, viena ranka nuo nugaros slydo oda link krūtinės o tada pilvu žemyn, vėl teko pagalvoti ką daro, valdytis ir neleisti vien emocijoms diktuoti veiksmų. Ranką patraukusi nuo pilvo, greit ją uždėjo ant jo sprando, - ko noriu, tą gaunu. - Ir iš tiesų, čia nemelavo, nors kartą. Akys vėl lyg ir klube, ieškojo nežinomo objekto bet niekas nesugebėjo užkabinti jos dėmesio, širdis vis dar plazdėjo iš baimės susimaišiusios su aistra.

Vyro lūpos, sudrėkusios nuo lipšnaus burbono, vis keliavo moters keliu, braižydamos žemėlapį vietų, kur jis jai tuoj įkąs, jei ji jam nepasakys tiesos. Neplanavo kandžiotis - neturėjo tam preteksto. Tiesiog erzino. Tačiau raganai to žinoti nebuvo būtina... Pirštai dabar smigo nebe vien į jos marškinėlių permatomą medžiagą, bet vis grybšteldavo jos odą, tarsi jis ją nagais ir iltimis planuotų jau sekančią sekundę sudraskyti į skutelius. Nenorėjo. Tiesiog laukiant atsako reikėjo tvardyti save ir savo troškimus. Keista, nes vampyrui, kuriam visi metai galėjo prabėgti lyg minutė, šios trisdešimt sekundžių bėgo taip lėtai ir kankinančiai, tarsi būtų praėjęs ištisas amžius.
-That's it... - pakartojo moters žodžius jai į kaklą, ne visai patenkintas tuo atsakymu, kurį jis išgirdo.
Tačiau ji nesustojo. Jei protas ir buvo sekundėlei atitolęs, nesulaukęs trokštamo atsako, kūnas atvirai reagavo į kiekvieną jos prisilietimą. Oda maloniai šiurpo nuo jos pirštų kelionių po jo odą, kiekvienam raumenukui instinktyviai įsitempiant, vos tik jos pirštų pagalvėlės, praslysdavo pro juos. Everett vis jautė pro lūpas išsprūstančius atodūsius ar tankesnius įkvėpimus, tačiau jų netvardė. Priešingai, nei jo priešininkė, jis neturėjo ką prarasti. Ji jo namuose. Jo glėbyje. Iš kurio ištrūkti taikiai neįmanoma. Taip pat, kaip ir ragana, Blair buvo įpratęs gauti tai, ko nori. Tik tiek, kad jau labai ilgai nieko nebuvo norėjęs...
Paskutinės moters frazės viską pakeitė. Everett lūpose įsižiebė platus vypsnis, tačiau jis vis dar slėpėsi jos kaklo linkyje, jo neparodydamas. Tik tuomet, kai suvaldė savo veido išraišką, pagaliau atsitraukė, sugrįždamas link jos veido. Vėl nesusitvardė ir išsišiepė. Akys buvo žaismingos. Keista emocija, kurios jis jau seniai nebuvo jutęs.
-Then let's fuck. - tarstelėjo žydroms akims vis dar kibirkščiuojant nesuprantamu guvumu.
Per ilgai. Per ilgai kentė atstumą, vienu ar kitu būdu jos neragaudamas, tad vėl bučiniu prigludo prie jos. Šįkart prie jos žandikauliau linijos, uždelsiančiais prisilietimais pagaliau prikeliaudamas link jos lūpų. Net tyliai sumykė iškvėpdamas, nuo to kaip gera buvo vėl jas justi. Prilaikydamas raganaitę, jis pasisodino ją šonu ant kelių, nugara atsiremdamas į sofos atlošą. Bučiniu vis nepaleido jos lūpų, nesugebėdamas nuo šių atsitraukti. Jis darėsi vis drėgnesnis, reiklesnis su kiekvienu kvėptelėjimu, tarsi būtent tokiu būdu jo plaučiai užsipildytų deguoniu. Rankos nuo moters sėdmenų, kilo link jos liemens, kur vis kliuvo už džinsų ar kitos trukdančios detalės. Blizganti medžiaga buvo šiurkšti, o taip norėjosi prisiliesti prie šilkinės jos odos...
-Take it off... - suurzgė tyliai, norėdamas bučiniais nužymėti visą jos kūną. - Take it off, woman...or I'll rip it off.
Akys tiesiog liepsnojo. Kantrybė buvo visiškai išsekusi, o jis dar tiek daug norėjo su ja nuveikti... Norėjo atidėlioti, pasižaisti... Tačiau taip liguistai jos norėjo, jog suvokė, kad ilgai, tikriausiai, neištvers. Švelniu būti darėsi sunku, bet juk pats kaltas, kad leido savo fantazijai keliauti taip toli ir save įaudrinti.

Tokie skausmingai dviprasmiški jausmai kankino ją šiuo metu kad net buvo sunku kvėpuoti. Ir bijojo jo ir geidė, nekentė kad netikėtai ne ji diktuoja ėjimus šiame žaidime, bet tuo pačiu tai savotiškai jaudino. Galvoje sukosi įvairios mintys kaip jis gali sureaguoti į jos atsakymą. Gal iš tiesų net tuo nepatikės ir čia pat galą gaus. Žinoma tikėjosi tik geriausio, o kas bus, tik vampyras gali atsakyti.
Jautė jo lūpas visai šalia savo kaklo, kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą kuris lyg banga nusirisdavo visu kūnu. Ir į ką ji įsivėlė? Sekundės tylos ėjo lyg visa amžinybė, jai tai reiškė arba gerą laiką arba mirtį, taip ji bent jau sudėjo potencialius variantus galvoje, todėl jautė smaugiančią įtampą. Ir pagaliau jam pakėlus galvą kūną paliko palaimos atodūsis, o veide pasirodė plati šypsena lyg koks azartas būtų pagavęs. Akis vėl nukreipus į Blair ir išvydus jo šypsena, pasijuto kur kas geriau, vėl pasitikinti savimi, vėl trokštanti tiek jo kūno tiek tai kas jam priklauso. Vampyrui galutinai nusprendus jų šiandienos planus ir juos vokaliai pareiškus Oceana bandė sutramdyti šypseną stipriai įsikandant į lūpą. Vėl neskubėjo su judesiais, leido jam padiktuoti ėjimus, juk visas gyvenimas toks su vyrais, apsimeti jog leidi jiems spręsti bet iš tiesų kontrolė moters rankose. Sulaukusi lūpų ant savo odos, visą kūną nutvieskė karščio banga, nebekankino lūpos ir lengvai šias pravėrė palaimingai atsidusdama ir užmerkdama žydras akis. Jos ranka ant nugaros vėl ėmė jį traukti arčiau savęs, o delnas ant sprando sukti jį save, norėjo ji tų lūpų, jų skonio kuris ją svaigino. Ir pagaliau kone tikra palaima pagaliau Blair grįžo prie jos lūpų, o ragana itin reikliai šio ragavo glausdamasi savo kūną arčiau. Nesipriešino nei vienam jo judesiui, užkelta ant kelių kaip mat rankomis apsivijo jo kaklą, pirštus panardindama į plaukus. Net trūko oro, bet dar labiau norėjosi bučinių kurie nesidarė lėtesni ar švelnesni, jie reiklūs, aistringi. Paprašyta, o gal greičiau paliepta, vos akimirkai atsitraukė tiek lūpomis tiek kūnu ir rankomis, suėmė pirštais palaidinę ir ją numetė čia pat kur pasitaikė, kad ir norėjo grįžti prie lūpų, vietoj to sugriebusi už jo baltų marškinėlių juos nutraukė per galvą. Apdujusiomis nuo aistros akimis Oceana sekundei sustojo nužvelgti vampyro kūno. Pirštais greit perbėgo per raumenis it piešdama neaiškų žemėlapį, veide įsivyravo šypsenėlė. Bet ilgia tempti be jo lūpų nesugebėjo.
Oceana vėl prisišliejo prie jo godžiai bučiuodama jo lūpas kol jos rankos surado vyro diržo sagtį ir ją atsegus perėjo prie kelnių sagos. Jei nori tai ir gauna, kokia kančia prarasti nimfos gyvenimą, bet kokia momentali palaima vampyro bučinys.