Rūsys

Cintijos aplinkoje visados būdavo nimfos arba paprasti žmonės, kitų rasių ji niekados nesutikdavo, apie jas žinojo, tačiau nebendravo. Jai niekas neleido, ji ir nesipriešino. Bet jos gyvenime atsirado ta akimirka, kai sėdėti namie jai nebuvo neįdomu, mergina troško patirti žymiai daugiau, pamatyti įvairaus pasaulio. Jos noras šiandien buvo išklausytas, tačiau tikrai Norrix negalvojo, kad nimfai gali būti taip pavojinga. Galbūt jai tikrai reikėjo eiti į kokį gražų restoraną ir ten būtų buvusi saugi. Tiksliai žinojo vieną, kad su savo drauge ji daugiau niekur neis. Tačiau jau dabar buvo problema ne aplinka, Cintia visados buvo galima vadinti princese, jeigu jai kažkas būdavo blogai, ji būdavo išgelbėta. Na o šį kartą, ji jautė tik raumenų kalno antipatiją. O tai erzino. - Na jeigu pastatytum kelis krėslus, knygų lentynų, policijai įsiveržus atrodytų, jog čia knygų klubas - sumurmėjo visišką nesąmonę, tačiau pati net nepajautė, kaip tai išsprūdo. Šios mintys turėjo likti jos galvoje, tačiau kažkokiu būtų jas išgirdo ir aplinkiniai.
- Tu visai nesupranti ką man reikia išgyvent! Visą savo gyvenimą praleidau uždaryta namuose, tai pirmas mano kartas išėjus tamsoje ir jis visiškai nevykęs - jos veide puikiai matėsi nusivylimas. Nuleidusi akis į rankoje laikomą alų, ji gerą minutę spoksojo į jį. Mąstė. Buvo šiandien didelėj duobėj, Demono žodžiai tik įrodė, kad jis šiandien jai nepadės. Reikės pačiai kažkaip iš čia išeiti, na o tam reikėjo drąsos. Todėl ji užsivertė tą buteliuką. Kelis kartus pailsėdama, tačiau jį išgėrė ir pastatė ant staliuko. Buvo blogas sprendimas, tačiau šiandien ji juos priėmė. - Tai buvo retorinis klausimas ir ačiū už atsakymą - šyptelėjo, atrodė, kad jos savisaugos instiktas bando įsijungti.
Mergina jau ruošėsi prašyti, kad šis padėtų jai išeiti pro duris. Bet tas nusikeikimas, ji suprato, kad sugadino vakarą demonui. Pakilusi ant kojų, ji sumirksėjo akimis, galvytė lengvai apsisuko. - tu užsiėmęs, aš tavo visą vakarą sugadinau, tai kaip nors... pati... - prikando apatinę lūpą ir kaupė drąsą. Jai juk reikės labai greit veikti, kad iš čia pasprukti. Nors alutis jai davė pasitikėjimo, pakėlė akis į demoną ir nužvelgė jį. - Gal galėčiau gauti švarką? Jis visgi kitokio kvapo bus... - nusišypsojo. Kai Cintia pabusdavo iš savo panikos priepuolių, ji būdavo visai protinga mergina, būtent neseniai tai ir pasikeitė, ji pradėjo galvoti, kaip geriau viską padaryti. Nors gal ir alkoholis tai padarė, nes visgi mergina stovėjo su apdujusiomis akimis, o ir linguoti norėjosi.

Knygų klubas... Abaddon vėl balsu prunkštelėjo. Nužvelgė susirinkusią minią žmonių ir vėl klausiamai pažvelgė į nimfą, mėgindamas įskaityti, kur ji čia mato galimybę taip kardinaliai pakeisti šios vietos išorinį įspūdį.
-O taip... Raumeningi prakaituoti ir pusnuogiai vyrai, susirinkę tiesiog paskaityti 'Dieviškąją komediją', tiesa?
Amitesh nebegalėjo sutvardyti savo šypsnio ir tylaus juoko. O kaip kitaip. Šie paskutiniu metu pasirodydavo tik tuomet, kai jis būdavo gerokai apgirtęs ar kaip kitaip apsvaigęs. Priešingomis aplinkybėmis aplinkiai galėjo matyti tik susiraukusį snukį, kuris už menkiausią užkalbinimą buvo pasiruošęs įmūryti savo kumštį tarp kažkieno dantų. Atsiskyrus nuo klano, jis savo gebėjimų nebenaudojo taip dažnai, kaip turėtų. Agresija visą laiką kaupėsi viduje, o dabar jis turėjo gerą pretekstą ją išleisti į paviršių. Norėjo padeginėti miestus, skersti žmonių minias, sukelti dar vieną pasaulinį karą ir stebėti kaip žmonija pati save nusitempia į pragaro gelmes. Ir viskas vien dėl to, kad jam skaudėjo. Jam. Tai buvo neatleistina.
-Oh boo hoo, princess... - demonas pavartė akis ir vienu mauktelėjimu pabaigė savo gėrimą. - Jei buvai sukaustyta grandinėmis kažkieno rūsyje, gal ir patikėčiau tavo skausmu, tačiau pati leidaisi uždaroma. Bijojai tėvų ar dar ko, dėl to likai už uždarytų durų, bet ar tikrai fiziškai nenorėjai iš to pasprukti? Ar tiesiog ieškojai preteksto, nes bijojai kažkam pasipriešinti? Ir, svarbiausia, bijojai pabėgti iš to saugumo burbolo, nes - atskleisiu tau paslaptį - kaip ir pati matai, pasaulis nėra vien saldūs pasikalbėjimai prie arbatos puodelio. Jis žiaurus...brutalus...neprognozuojamas...
Abaddon su kiekvienu savo žodžiu lėtai ir pradėjo artintis link merginos, kuri prieš akimirką buvo nusprendusi išmaukti visą alaus buteliuką. Kiek kilstelėjo antakius bet didesniai emocijai veide įsivyrauti neleido.
-Ir tikrai ne tokioms princesėms, kaip tu. - užbaigė pagaliau savo mintį, spoksodamas žemyn į nimfą.
Jos švelnesnis balso tonas visiškai išblaškė demono savijautą. Nesigailėjo to, ką jai pasakė, tiesiog...manė, kad tą galėjo padaryti kitaip. Tačiau juk jis nemelavo. Nimfoms čia tikrai buvo ne vieta. Ypač toms, kurios neturi savo užnugario. Abaddon giliai įkvėpė, nuramindamas savo balso toną.
-Klausyk, nežinau, kas tu manai jog aš esu, bet kvepiu kaip paprastas žmogus. Nežinau, kokiose sutrose tau reiktų išsivolioti, kad numalšintum tą saldų aromatą. Neįsivaizduoji, kaip tu kitiems kvepi... Kaip visus paveiki. Mano vakaras jau seniai sugadintas, tai ne tavo kaltė, o nenuovokių jauniklių, manančių kad tai nauja populiari pramoga. - demonas atsipalaidavo, nunarindamas rankas sau prie šonų, lūpose įsižiebė nieko gero nežadanti šypsena. - Jei nori - išvesiu. All you have to do is ask.

Merginos geriausi draugai būdavo serialai, filmai ir knygos, todėl ji visados galvodavo, kad išorinės pasaulis turėtų būti panašus į tai, kuo ji domėjosi. Todėl išgirdusi vaikino sakinį ji nė kiek nenustebo, nors ir jautė pašaipa jo balse.
- Tikrai taip, kiekvienas turi pasirinkimą skaityti knygas, tad kodėl gi ne- truktelėjo pečiais ir papūtė lūpas, lyg nežadanti atsisakyti savo išsakytų žodžių. Ji jautėsi, esanti teisi ir tokia bus.
Bet sekantys vyro žodžiai ją tiesiog sužlugdė. Jis buvo visiškai teisus, gyvendama su tėvu ji nesipriešino jam, leidosi būti uždaroma, nes bijojo pasaulio, bijojo vampyrų, kurie ją labai lengvai galėjo sužaloti. Ir ilgus metus baimei leido ją kontroliuoti, nors dabar vaikinas ir kalbėjo tiesą, jo žodžiai buvo skaudūs, tai buvo tiesa, kurios šviesiaplaukė niekados nenorėjo pripažinti. O dabar išgirsti tiesą iš kitų lūpų, buvo skaudu. Jos veide prieš tai buvusi šypsenėlė dingo, dabar mergaitė buvo įskaudinta. Tai puikiai matėsi jos dailiam veidelį. Tačiau nieko neatsakė, neturėjo ką pasakyti. Net negalėjo pasipriešinti dėl vaikino žodžių apie pasaulį, juk šiandien vakare ji beveik tuo įsitikino. Tikras pavojus jai nekilo, bent kol kas. Nors vienas vampyras jau netoli demonų sukinėjosi.
-Manau esi tas, kuris čia turi galią. Na o daugiau manau ir nereikia žinoti - truktelėjo pečiais, išgirdusi vaikino žodžius apie šlykščius skysčius ji susiraukė, ne tokia idėja nedomino merginos visai. Bet ji kol kas užtilo, matėsi, kad galvytė suko dėl idėjų, nors sekėsi ir labai sunkiai. - Tuomet galiu išsimaudyt alkoholyje, tai padėtų... - net pirštukais lūpas perbraukė, lyg bandydama atrasti gerą sprendimą. Iš tiesų ji neįsivaizdavo kaip pati kvepėjo, žinojo, kad ji labai kvepėjo kitoms rasėms, tačiau tik tiek, todėl negalėjo suprasti, kaip jautėsi aplink esantys padarai. Tik paprašyti... tačiau, paprašyti kartais būdavo labai sunku. Dar syki apsižvalgiusi po patalpą ji akimis sugavo tą stovintį vampyrą, todėl staiga ji visiškai panaikino tarpą tarp jų, kuris ir taip buvo mažas ir labai nepatogus. Jausti arti gražų vyrą, na ji to niekados nejuto, todėl buvo pasimetusi. O dabar pati stovėjo atsirėmusi į jo krūtinę. - Prašau, išvesk mane iš čia - tyliai sukuždėjo ir paslėpė savo veiduką vaikino raumenyse.

-Kokiam pasaulį tu lig šiol gyvenai, princese... - Abaddon papurtė galvą atrodydamas tiek pat nustebęs, kiek ir pasišlykštėjęs galimu atsakymu.
Žinojo, kad šiame pasaulyje pilna naivių žmonių, tačiau kažkaip manė, jog su šia naująja karta jų kiekis gerokai apmažėjo. Tuo labiau, buvo įpratęs tą matyti mirtinguosiuose, o ne kitose rasėse. Šioms jautė bent šiokią tokią pagarbą, tačiau, rodos, jos vargiai kuo skyrėsi nuo tų žmogystų. 
Nebuvo aklas permainoms, įsivyravusioms nimfos veidelyje, vos tik jis jai drėbė tiesą. Tiek laiko praleidęs mirtingųjų tarpe jis buvo įpratęs juos šiek tiek permatyti. Tai, kas daugeliui atrodė neįveikiama - autoritetų ar tėvų kontrolė, amžiaus apribojimai ir panašūs dalykai - jie tebuvo per gyvenimą įgytos ar įdiegtos baimės. Nereikšmingos ribos, kurias padarai patys sau užsidėdavo. Abaddon išties buvo laimės vaikis, nes tokių apribojimų sau niekuomet nekėlė.
-Kodėl gi taip manai? - paklausė greičiau retoriškai, tačiau savo žvilgsnį vis tiek susiaurino. 
Ar mergina mėgino paglostyti jo ego? Jos idėja vėl sukėlė šypseną. Žinoma. Tikrai niekam į akis nekris jauna mergina kelių metrų spinduliu atsiduodanti aitriu alkoholio kvapu, tačiau Donis to komentuoti nesiruošė. Jai akivaizdžiai trūko gyvenimiškos patirties. Nesitikėjo, kad ji ims ir prisiglaus prie jo, tad kiek įsitempė. Išrietė antakį, spoksodamas į tą šviesų pakaušį, svarstydamas, ar pagailėti jos, ar įmesti į ringą kraugeriams. 
-Gerai, gana čia glėbesčiuotis. - tarstelėjo sausai.
Nusivilko savo striukę, užmesdamas ją merginai ant pečių. Suėmė ją už smakriuko, kilstelėjo jį, dar kartelį nužvelgdamas tą dailų veidelį, tarsi įvertindamas, ar verta terliotis dėl to rankas. Tai tebuvo šou. Jau seniai žinojo, kad viena ji iš čia neišeis. Merginos riešas vėl atsidūrė demono gniaužtuose. Šįkart ne tam, kad ją nuskriausti, tačiau kad niekas nešluptų jos iš jo nagų. Pastebėjęs kraugerį, Donis, vis dėlto, pasiėlgė taip, kaip ir sakė - pradėjo vestis merginą per atsarginį išėjimą tiesiai link kiemo.
-Tavo draugai tavęs nepasiges? - dar paklausė, nepažvelgdamas jos pusėn, tarsi merginos atsakymas būtų galėjęs padaryti kokią nors įtaką jo veiksmams.

- Gražiam, kur visados čiulba paukšteliai, šviečia saulyte ir visi laimingi - nusišypsojo, kaip tikras angelėlis ir staiga jos veido mimika pasikeitė, lūpos buvo pastatytos į tiesią liniją ir jokios šypsenos neliko. Aiškiai alaus buteliukas suveikė ir suteikė merginai daugiau pasitikėjo savimi, net sugebėjimo padrąskyti akis. Nors iš ties, juk vaikinas jautėsi, tokias kaip ji gerai pažinodamas, tai kodėl klausinėjo klausimų, kurie turėjo ir taip būti aiškus?
Iš tiesų Cintia buvo galima laikyti mirtingąją. Ji nieko nenumanė, juk iš ties net nebuvo pilnaverė nimfa. Taip kaip kitos. Prieš du metus, mergina turėjo sudalyvauti šabe, tačiau to nepadarė, tėvui panorus, kad jo vaikas ir toliau būtų vaiku. Todėl ji dar nebuvo įvaldžiusi to, ką sugeba nimfos, o svarbiausia, jai visiškai nesisekė su gundymais, juk nieko nereikėdavo gundyti. Ji toliau augo be mistinių būtybių kraujo, tiksliai buvo galima pavadinti pusiau žmogumi.
-Gal aš ir nepatyrusi, tačiau ir ne akla - sukuždėjo ir užvertė akis į dangų, būti žema, buvo didžiulė problema. - Be to tu čia viską kontroliuoji, kaip ir tas žvilgsnis su vaikinu prie ringo... - ji dažnai būdavo pastabi detalėms. Tik štai per daug pasitikėdama drauge į detales neatkreipė dėmesio, o galbūt tiesiog neįsijungė savisaugos instinktas.
Keli žodžiai ir ji staiga nuo jo pasitraukė. Gavusi jo švarką, įkišo rankas, ji tiesiog skendo. Tačiau tai buvo geriau, nei nieko,bent jau tikėjosi to. Galbūt, vien švarkas galėjo sudaryti įvaizdį, kad ji čia buvo ne viena, tai galėjo padėti, būti saugiai. Bet ar turėtų būdama su Demonu jaustis saugi? Vyrui vėl suėmus jos riešą, nosis iš kart buvo suraukta, ne pats smagiausias vakaro aspektas. Nors šis vakaras neturėjo smagių aspektų. Einant link išėjimo ji žiūrėjo tik į Donį, lyg jis būtų svarbiausias. Nors taip ir buvo, tik išgirdus klausimą, ji pasisuko link draugų, kurie smagiai linksminosi, dar draugė pamojo Cintijai. - Manau nepasiges. Greičiau ji yra įsitikinus, kad tu mane sugundei ir mes iš čia išeinam... - bet neužbaigė sakinio, net negalėjo apie tai pagalvoti, tai nebuvo priderama. Nors nemėgo savo esybės, nekentė fakto, kad dėl savo rasės turi daug ko atsisakyti, tačiau ji neįsivaizdavo savo gyvenimo be nimfos sugebėjimų. Todėl ir garsiai ištarti, kad ir draugės mintis, jai buvo per sunku.