Rūsys

Donis jau gerą valandą tūnojo šiame rūsyje. Iš pradžių čia buvo visiškai tuščia, tačiau ilgainiui vienas po kito pradėjo rodytis skirtingi snukiai ir pagaliau ši vieta patapo sausakimša. Per tą laiką jis, išsitraukęs savo knygutę, pasiruošė sąrašus lažyboms ir statomoms sumoms, padarė porą skambučių, įsitikindamas, kad šio vakaro kovotojai neguli kažkokiam griovį snukiu į purvą, o tuomet įsitaisė arčiau sienos, laukdamas poros pažįstamų vaikinų. Šie kiek vėlavo, tačiau Abaddon troškimas juos pamokyti punktualumo turėjo būti atidėtas - rūsyje jau buvo perdaug potencialių statytojų, kad Amitesh rizikuotų atbaidyti juos savo brutalumu. Pinigų dabar reikėjo kaip niekad, o padaugėjus dar ir jo alkoholio konsumpcijai, demonas pradėjo mąstyti, kad reiks šį dalyką planuoti dažniau, nei dukart per mėnesį. Perleidęs kolegai vardų ir sumų surašymą, Abaddon pasitraukė link laikinai įrengto baro. Visi čia norėjo užsidirbti - vieni iš savo azarto, kiti iš kumščių...treti siūlydami laipsnius ar kažką daugiau, garo nuleidimui. Butelis viskio buvo dvaro sąskaita, nes dvaras priklausė jam. Na, ne visai. Prieš porą šimtmečių sudarė sandėrį su kažkokiu žmogysta, kuris neišlaikė savo sodžio. Dėl to Abaddon pasiėmė jo gyvybę ir šią vietą. Oficialiai popierizmuose ji priklausė valdžiai, tačiau Donis pasirūpino, kad čia nebūtų pastatytas milžiniškas prekybcentris ir jis visuomet turėtų, kur pasislėpti nuo šeimos narių.
Statymams prasidėjus ir mušeikoms pagaliau pasirodžius apibrėžtoje ringo teritorijoje, demonas pasitraukė tolėliau, vėl nugara paremdamas sieną. Pradarytas butelis buvo greitai priglaustas prie lūpų. Atrodė tarsi dar vienas muštynių entuziastas, tačiau visą laiką jis stebėjo kitus. Šioje vietoje visuomet būdavo apie kitas rases neįtariančių žmonių, o Abaddon visuomet turėjo užtikrinti bent šiokį tokį jų saugumą - kitaip tariant, kad skerdynės, maitinimasis ar dulkinimasis nevyktų viešumoje.

Durims atsivėrus, pro jas įžengė dvi išskirtinio grožio merginos, tačiau jos turėjo didžiulį skirtumą. Viena žengė pasitikėdama savo jėgos, aukštai iškėlusi galvą, tuo metu Cintia buvo susigūžusi, rankas susidėjusi ties krūtine ir vis žvalgėsi. Atrasti draugių tarp nimfų buvo labai sudėtinga, niekas su ja nenorėjo draugauti, juk ji buvo "nenormali", todėl jai reikėjo ieškotis draugų tarp žmonių. Tik buvo viena problema, ji visados atsisakydavo išeiti vakare. Cinti gerbė tėvo norus, nors ir troško pamatyti daugiau naktinio gyvenimo, bijojo nusižengti tėvo įsakymams, na o draugai, jie net nenumanydami kas iš tiesų yra Norrix, jos nesuprato. Vienas, kitas pakvietimas ir Cintijos atsakymas visados būdavo tas pats - ne. Tačiau šis kartas skyrėsi, išgirdusi pasiūlymą ji atsisakė, kol jos geriausia draugė, pagaliau pasakė tiesa. Kad Cinti nėra įdomi būtybė, ji nenori nieko su jais veikti vakarais ir tai jai nepatinka. Prarasti draugės ji netroško, todėl gyvenime teko patirti lūži ir nusižengti. Taip gavosi, kad "nuėjusi miegoti" mergina išspruko iš namų ir su drauge patraukė į vakarėlį, bent jau tai žinojo. Tik Cintia neįsivaizdavo, kas tai per vakarėlis. Įžengus vidun, ji pradėjo gailėtis, aplink buvo daugybe žmonių, pagrinde vien vaikinai, o pamatę merginas, jie iš kart atkreipė dėmesį. Nors tik viena iš jų buvo nimfa, tačiau trumpiems sijonams niekas neatsispirdavo. Suniurnėjusi draugei, kad jai čia nepatinka, Cintia toliau ją sekė, kol priėjus kažkokią neaiškią grupelę draugė sustojo ir apsikabino vaikiną. Tai buvo jos vaikinas, kuri Norrix buvo mačiusi tik kelis kartus. Gal visgi šiandien pasirinko susitikti ne su tais draugais, su kuriais jai būtų saugu. Tačiau nusižengti taisyklėms jau buvo laikas, nors pati mergina tikėjosi, kad jausis labiau savimi pasitikinti. Iš jaudulio pradėjusi kramtyti apatinę lūpą, rankas stipriai sukryžiavusi ties krūtine ji žvelgė į ringą. Bandydama save nuraminti, kad viskas čia yra gerai. Žinoma, kad jos mintyse sukosi idėja, jog šioje patalpoje yra ne vienas vampyras, o jų mergaitė bijojo nuo pat mažumės.

Mušė gal jau trečia roundas, o vyrai vis dar pakankamai gerai laikėsi. Kraujo netrūko ant jų snukių, tačiau jokių rimtesnių sužeidimų nebuvo. Donis visuomet parinkdavo lygiaverčius kovotojus. Jei tokių nebuvo - surežisuodavo. Ir tik kartais į ringą įleisdavo kokį kraugerį, kai jau tikrai reikėdavo grynų kišenėje. Nesuprato, kada čia pradėjo rinktis ir jaunimas. Įpratęs visuomet regėti po darbo užkliuvusius vyrus ar turtingų vyrų ieškančias damas, Abaddon paskutiniu metu pastebėdavo vis jaunesnių ir jaunesnių veidų. Na taip, žmogiška visuomenė darėsi žiauresnė. Muzika. Alkoholis. Pagundų čia buvo daug, tačiau jauni snukučiai atsivesdavo ir didesnio saugumo reikalavimą. Nelabai jam tai patiko, tačiau kol jie leido pinigus, tol demonas jų subinių iš čia nespardė.
Tap bestebint kitus, Abaddon užmatė pasirodančias dvi merginas. Viena iš jų matyta anksčiau, tačiau kita - visiškai ne. Demonas gal ir nebūtų to perdaug sureikšminęs, jei ne tas kvapą užgniaužiantis grožis. Nebūdavo juk jam taip. Apgirtus smegeninė pradėjo darytis išvadas ir jis suskubo dairytis po patalpą pažįstamų kraugerių. Negali būti. Jei jo rūsy pasirodė nimfa, viskas greitai galėjo pakrypti visai nenorima linkme. Amitesh žengė šiek tiek arčiau tos grupelės, pradėdamas klausytis jų pokalbių.

Cintia dažnai svajodavo apie vakarus, kai išeis į miestą, su kitomis nimfomis, pasidžiaugs laisve ir pagaliau pajus pilnavertį gyvenimą. Tačiau niekados negalvojo, kad jos pirmas kartas bus tokioje vietoje. Žinoma, draugė ją ramino, kad viskas čia yra gerai. Tikriausiai visados ir būdavo. Bet šiandien viskas krypo kita linkme, vienas vyras atsisuko, tuomet kitas. Jų šypsenos buvo ryškiai baltos ir pavojingos, suprato, kad jai čia ne vieta. - Klausyk Amanda, keliaukim iš čia, labai jau nejauku... - sumurmėjo, ji tikrai maldavo draugės. Viena bijo eiti laukan, žinojo, kad ją gali sekti, tačiau kvaila mintis jog dviese jos bus saugesnės, niekaip nekrito iš merginos galvos. Dabar ji mažiausiai žvelgė į kovą ringe, pati jautėsi tokiame pačiame ringe, tik, ją ruošėsi pulti ne vienas priešininkas. - Aš maniau, mes nueisim į normalų barą ar klubą, o ne čia... - sumurmėjo, negalėjo sakyti, kad ši vieta buvo nenormali, nors drąsiai galėjo sakyti. Juk atėjo į irštvą kur jai mažiausiai reikėjo rodytis. Cintia buvo tikrai kvaila mergina, tik supratus, kur atėjo reikėjo apsisukti ir išeiti. Kuo greičiau, kol niekas neužuodė jos kvapo. Iš tiesų viskas ir krypo ne geriausia linkme, aplink jas žmonių daugėjo, Norrix pasimetusi pradėjo žvalgytis aplink, ieškodama išėjimo. Ji negalėjo pasilikti, nebegalėjo teptis ir draugų kartu, juk juos nužudys. Dabar reikėjo tik bandyti pabėgti ir kuo greičiau. Tik gaila, kad tai daryti nepavyko, ypač, kai prie jų artėjantys žmonės, pradėjo šnekinti grupelę. O tai juk buvo tik pradžia, dar vienas iš grupelės vaikinų priėjo prie Cintijos ir ją per pečius apkabino, bei pradėjo šnibždėti į ausį pasiūlymus, kaip iš čia keliauti. Jis buvo išgėręs, pasitikintis savimi, na o blondinė, ji ir taip buvo problemų centre.

Abaddon žvilgsniu narstė kiekvieną aplink grupelę buvusį asmenį. Akys šokinėjo nuo vieno padaro link kito, vis sugrįždamos link šviesiaplaukės merginos. Žinoma, kad norėjosi į ją spoksoti, o kaip kitaip galėjo būti... Tačiau šią akimirką jam labiausiai rūpėjo jo reputacija. Nekentė neplanuotų suiručių šioje vietoje. Be jų apsieinama nebuvo - kažkas pralaimėjo, kažkas padaugino... Tačiau viską Abaddon nugesindavo gan greitai. Nimfos pasirodymas galėjo sukelti agresiją vampyrams, o prieš didesnį jų būrelį demonas vienas nepastovės. Kantrybė išseko, vos tik prie Cintios pasirodęs pilietis ją apsikabino. Paties kūniški ir grobuoniški instinktai suveikė greičiau, nei jis spėjo pamąstyti, ir Donis jau stovėjo tarp to individo ir nepažįstamosios. Dengė ją visu plačiu savo torsu, piktu žvilgsniu spoksodamas į jaunuolį, duodamas suprasti, kad nedings iš čia, kol to paties nepadarys ir jis. Kai vaikinas pagaliau šiek tiek atsitraukė, Abaddon apsisuko, stipriai suėmė šviesiaplaukę už riešo ir nusitempė ją toliau į minią, į priešingą kampą, kur sėdėjo jo berniukai ir skaičiavo pinigus. Antrarūšiai demonai, tačiau bent jau prisistačius kraugeriams jis jaustųsi ramesnis.
-Ar tu visai išprotėjai? Nori man viską sugadinti? - suurzgė taip, tarsi jie jau šimtą metų būtų pažįstami. - Ar bent įsivaizduoji, kokie snukiai čia renkasi??

Panika. Būtent tai prasidėjo merginos viduje, nors išorėje ir kol kas nesimatė. Apsikabinimas, ją suglumino, ji stengėsi nusukti žvilgsnį, mažiausiai norėjo dramos, kuri jau ir taip virė. Tik štai nepažįstamam, tatiuruotam ir aukštam vaikinui pasirodžius, ji pasijautė lyg už sienos, atrodė, kad norėjo jį apsikabinti ir nepaleisti, juk ją kažkas apgynė, todėl jautėsi saugi, tai normalu? Nors jos vietoje viskas buvo nenormalu, reikėjo bėgti, dabar, tačiau ji stovėjo, bijodama pajudėti. Iki tos akimirkos, kai skaudžiai suimta už riešo, buvo nutempta, tiesiogine to žodžio prasme. Merginos kojos vos spėjo dėti žingsnius, ji buvo neaukšta, na o palyginus su Abaddon iš vis mažytė. Riešo skausmas, ją lyg pažadino, primindamas, kad visgi viena akimirka saugumo, galėjo būti tik apgaulė ir ši tuoj taps šio demono vakariene. Bet dabar jau nebuvo kur dingti, ypač, kai aplink ją buvo ne vienas demonas, o keli. Vyrui pradėjus kalbėti, ji vėl susigūžė, rankomis lyg save saugodama.
- aš net neįsivaizdavau, kad mane atsives į tokią... - ir užtilo, aišku norėjo pasakyti, kad landynę, tačiau neišdrįso. Tikriausiai niekas neišdrįstu jos vietoje. Vaikino išvaizda baugino, tačiau kartu ir labai domino. - Jeigu būčiau įsivaizdavus, net nebūčiau pasirodžiusi! - ji stengėsi save bent žodžiais ginti. Nors visados atrodydavo tyli ir gan baili asmenybė, tam tikrais momentais, ji sugebėdavo sužibėti ir būti užsispyrusia princese, juk buvo tėvelio dukrelė, kuri visados buvo saugoma. -Prašau, tiesiog paleisk mane ir aš keliausiu iš čia - sumurmėjo, aišku, dabar buvo aišku, ji tik išeis iš šito pastato ir mirties nuosprendis bus įvykdytas. Tačiau ką jai reikėjo daryti? Ji tikrai bijojo, taip, kaip dar niekados nebijojo.

Donis, laukdamas atsakymo, akimis vis sugrįždavo link tos grupelės, stebėdamas ar koks pilietis iš ten nenusprendė artintis link jų. Nei kiek šiandien nenorėjo pats kumščių paleist į darbą. Tik tam tikri asmenys žinojo, kas tas asmuo, režisuojantis tokius vakarėlius. Merginai pagaliau prakalbus, demonas sugražino savo piktą žvilgsnį į ją. Jos baimė buvo akivaizdi... Tiesiog užuosti galėjai. Jis nesusilaikęs nusišypsojo. Atsitiesė, paleido merginos riešą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės, susiaurindamas savo akis ir dabar šiomis nagrinėjančiai rėždamas šviesiaplaukės veidelį.
-Tokią..? Nagi... Išspjauk, ką jau norėjai pasakyti.
Demonas pakreipė snukį ir kiek iškvėpė. Nuo gretimo stalo pagriebė porą alaus buteliukų. Vieną atsikimšo sau, o kitą įgrūdo į merginos rankas.
-Net neabejoju, kad nebūtum. Ne tokiems dailiems veideliams, kaip tavo, - Abaddon ore smiliumi apibrėžė merginos veidą. - Tokios vietos.
Jis priglaudė šaltą buteliuką prie lūpų, maukteldamas porą gurkšnių. Skaudėjo širdį, kad kažkur praganė savo viskio butelį, bet čia maža žala, palyginus, su tuo, kas galėjo nutikti.
-Keliauk. Prašau. Pažiūrėsim, kaip toli nimfa nukeliaus vampyrų privisusiame rūsyje.
Na gerai, Abaddon gerokai perdėjo. Kraugerių čia buvo vos pora ir dėl sausakimšo žmonių kiekio merginos užuosti jie dar nebuvo spėję. Tačiau juk ji to nežino...

Nors ir menka šypsena, tačiau ji padėjo merginai atsikvėpti. Atrodė, lyg ji buvo sulaikiusi kvėpavimą, lyg jos oro iškvėpimas galėjo viską sugadinti. Iš ties ji taip ir galvojo, buvo visa įsitempus ir sustingus, jeigu reikėtų bėgti, tikriausiai, ji net nepajudėtų, liktu lyg statula stovėti vietoje.
Išgirdus paraginimus pasakyti, kokioje vietoje yra, ji staiga pradėjo žvalgytis, tai į demoną, tai į aplinką. Stovint prieš tokį didžiulį vyrą net nebuvo minties jam priešintis, ji buvo pasiruošusi atsakyti į visus jo klausimus, pabaigti sakinius, kad tik nieko nenutiktu. Nors atrodė, kad pavojus ją dabar kažkiek žavėjo, jis daugiau ir baugino. - Landynė... - aišku, su šiuo žodžiu jos žvilgsnis buvo nuleistas į batus, nors jis staiga sustojo, kai pamatė per vaikino plėšytų džinsų zoną piešinius ant kūno, kurie ją sudomino, net sukėlė klausimą. Ar šis vyras turi daug tatiuruočių?
- Kažką turite prieš mano veidą? - susiraukė, jai niekados nepatikdavo, kad būdavo nuvertinama, o dabar atrodė, kad būtent taip ir buvo. Nors šis vakaras turėjo pliusų, ji ryt jau prašys, kad kažkas išmokytų apsiginti nuo vampyrų, Cintijai nebuvo net svarbu, kad tai gali pareikalauti didelio fizinio aktyvumo. Bet sau šiuo metu prisiekė, kad pasistengs, jog daugiau gyvenime nebūtų taip išsigandusi.
Gavusi į rankas alaus butelį, ji nuleido akis į jį, bet tik trumpam, žvilgsnis grįžo ties demonu, kuris buvo teisus. Mergina iš čia negalėjo išeiti, jeigu norėjo likti gyva. Bet kol kas ir atsipalaiduoti nesiruošė, tad alus taip ir buvo laikomas negeriamas.
Po žodžių ji susiraukė. Nežinojo ką daryti. - Tai ką man daryti? - atsiduso, ji buvo visiškoje panikoje, kad tiesiog prisėdo ir susiėmė už savo plaukų. Įklimpo ir labai. Tačiau žinojo, jeigu praneš tėvui, tai net dienos šviesos daugiau neišvys, tačiau kaip reikėjo saugiai iš čia pasišalinti? Klausimas buvo dvejopas, jis buvo skirtas demonui, tačiau kartu ir jai pačiai. Juk mergina buvo visiškai pasimetusi.

Merginos nesąmoningai demonstruojamos įtampos demonas perdaug nesireikšmino. Ji akivaizdžiai jautėsi ne savo elemente, tačiau juk tai buvo ne jo bėda ir ne jo kaltė. Pati čia atėjo. Tačiau vietoj to, kad paliktų ją ir pasišalintų savais reikalais jis, kažkodėl, vis dar stovėjo šalia. Na, suvokė kodėl. Nimfa. Gražuolė. Pasipriešinti gamtos instinktams buvo labai sunku.
-Landynė. - pakartojo tyliai nusijuokdamas. - Alright. Tikiuosi, supranti, kad tai nėra labai legalu. Sunku padaryti jaukų dekorą, kai bet kurią sekundę į čia gali įsiveržti farai.
Stebint merginą nepraslydo ir susidomėjęs jos žvilgsnis. Pats dėbtelėjo žemyn, kad pasitikslintų, į ką ji taip žiūri.
-Ne prieš. Tiesiog dėl savo rasės trauki akį. Tokiose vietose išsišokti pavojinga. Bet kur pavojinga... Tiesą pasakius, nelabai suprantu, kaip tokios, kaip tu, ramiai trinatės kokiuose klubuose ar baruose. Tikriausiai tavo vietoje sėdėčiau užsidaręs namuose ir--
Abaddon sekundei nutilo pamąstydamas.
-Ne. Meluoju. Jau prieš šimtą metų būčiau pavirtęs žmogumi ir iš to sielvarto nušokęs nuo tilto.
Demonas truktelėjo dar porą gurkšnių alaus. Jautėsi gerokai apdujęs, tačiau tai jo akmeniniame snukyje nesimatė.
-O kodėl gi tu to klausi manęs? Savo gerą dienos darbą padariau - atknisau kažkokį hormonais aptekusį neūžaugą... Juk norėjai bėgti ir pati kontroliuoti savo likimą, tad neleisk man tavęs stabdyti.
Šiek tiek pašiepiantis šypsnis įsivyravo jo veide, tačiau jis nebuvo piktas. Šis kiek nublanko, pamačius dramatišką šviesiaplaukės reakciją.
-Klausyk... Jei ši vieta tave tikrai taip dirgina, galiu išvesti pro galinį išėjimą.
Nuskambėjęs gongas ir šūksniai bylojo knockout'ą. Abaddon nusuko akis į ringą ir tyliai susikeikė. Vėl viską pražioplino. Destrukcijos demonas pamiršta savo darbą vien tam, kad galėtų paspoksoti į dailų veidelį. Linktelėjęs galva vienam iš vyrų, šis nebyliai jį nusiuntė link ringo, susitvarkyti su susidariusia situacija. Juk reikėjo viską paruošti sekančiai kovai, bet...Donis buvo užsiėmęs.