baras

-Kodėl? - retoriškai paklausė, iškeldama antakius viršun bei tyliai sukikendama. -Juk kompanijos vakarui tai reikia...
Stormi tikrai nežadėjo išpliurpti, kad Abaddon savo išvaizda sudrebino jos vidinį pasaulį. Tikrai ne. Ji nemėgo švaistytis komplimentais, kuomet jie buvo teisingi. Melas kėlė merginai malonumą, vien dėl patiklaus žvilgsnio žmonių akyse.
Netrukus jaunoji Murray paėmė ir antrąjį kokteilį, jo atsigėrė. Kokteiliai šįvakar sueidavo itin greitai. Bent jau taip galėjai spręsti iš pirmojo.
-Taip ir buvo! Atvykau čia su tėvais. Kaip manai, kodėl nuo jų pabėgau? Varžo gyvenimą taip nuobodžiai, kad...- papurtė galvą. Net palyginimo neturėjo.

-Jei jau taip sakai... - nutęsė, nenuleisdamas akių nuo merginos.
Vaikinas nugara atsirėmė į barą, nei truputėlio neatsitraukdamas nuo Stormi. Kokteilius jis toleruodavo vien su viskiu, tačiau negi pradės dabar raukytis gražios merginos kompanijoje. Saldus skystis lėtai slydo į jo skrandį, keldamas malonų šiurpą nuo vėsos. Gerai buvo bent tiek, kad mergina alkoholio kiekio taip pat nestabdė.
-Turi omeny į Zelandiją, ne vien Aucklandą tiesa? Neatpažįstu tavo akcento, tačiau tikrai ne vietinis... - Abaddon kiek išrietė savo lūpų kampučius. - O kam daugiau šeima reikalinga, jei ne visiško susierzinimo kėlimui?
Demonas prunkštelėjo, planuodamas iš merginos apie jos gyvenimą išgauti kiek daugiau. Kas jos pasigestų, kas užsiieškotų...

Stormi, kad ir kaip bebūtų keista, vakarą pradėjo tik su paprastu kokteiliu. Nors mėgo stiprius pojūčius, mergina nusprendė pasimėgauti vakaru kol kas blaiviomis mintimis.
-Taip, didžiąją dalį savo gyvenimo praleidau Europoje,- pasakė, tiksliai neįvardindama vietos, šalies. Nenorėjo būti per daug atvira pirmam sutiktam, nors ir taip sėdėjo tarsi atversta knyga. Imk ir skaityk kiek tik širdis geidžia.
-Na, kol kas jie buvo mano pragyvenimo šaltinis. Vis dar siunčia pinigus, manydami, jog mokausi. Tai ir darau, tačiau tai ne tas, ką mano jie,- gūžtelėjo petuku. Štai ir baigėsi jos antrasis kokteilis, tad nekeista buvo, jog mergina jau kalbėjo šiek su besipainiojančiu liežuviu.

-Europa? Nedaug jos mačiau... Italija, Prancūzija ir panašiai, tačiau nieko perdėtai įstringančio atminty.
O kas gi detrukciją dievinančiam demonui galėjo įstrigti? Žinoma, tokios vietos kaip Paryžiaus katakombos, Romos koliziejus ir panašiai užgniauždavo amą net jam, tačiau keliavęs jis yra tik su vienu asmeniu, o jo gyvųjų tarpe jau gerą mėnesį nebebuvo.
-Na taip, įsivaizduoju jog be gimdytojų finansų prasisukti būtų sunku... Tačiau dabar juk turi savo laisvę..? Nebebūtina daryti to, ko jie iš tavęs tikisi.
Abaddon akis nudelbė į ištuštėjusią merginos taurę. Saviškę jis vis dar bandė sudoroti, kartais padarydamas pertrauką nuo perdėtai saldaus skonio.
-Na tu ir greita, - nesusilaikęs susijuokė. - Dar vieną?

Nors Stormi privalėjo pripažinti, kad priešais esantis vaikinas ir buvo jos skonio, mergina per daug stengėsi daugiau neatvirauti. Ji ir taip, kaip pirmą kartą, daug plepėjo. Kol likusi blaiva proto dalis siuntė signalus, kokia ji kvaiša, kad tiek daug kalba, jau apkvaišusi dalis sakė, kad kalbėk daugiau, gerk daugiau. Vis tiek neplanavo dar sykį sutikti Abaddon, tad kalbėti galėjo bet ką ir bet kaip.
-Turiu. Neseniai suėjo aštuoniolika, tad kaip ir esu savarankiška. Tačiau galiu kalbėti, jog mokausi, ir tokiu būdu jų pinigai keliauja man į kišenę. Mano santaupos, jų sumos... Viską sudėjus gaunasi pragyvenimui kuo puikiausiai tinkama pinigų suma,- vėl kalbėjo kaip visiška išnaudotoja. Na, tokia ir buvo.
-Kitą užsisakysiu pati. Juk nenoriu tavęs nuskriausti,- pasakė vėl pakeldama akutes į jį.
-O kas apie tave? Kodėl esi čia? Ir buvai vienas?- pasidomėjo Stormi.

-Tuomet, jei nesimokai, ką iš tiesų veiki? - Abaddon toliau bandė iš jos išgauti visą informaciją.
Žinoma, kai kurie žmonės jam būdavo nuoširdžiai įdomūs, tačiau dabar demonas labiau norėjo įsitikinti, kiek žmonių jos pasigestų, ir ar pakankamai pačios merginos gyvenimas buvo apipintas melais, kad jis galėtų ją nukenksminti, niekam neprisikasant prie jo.
-Nuskriausti? Dėl mano piniginės tu nesijaudink. Tiesiog nenorėjau brukti alkoholio, jei jo daugiau tau nebesinori, - paslaugiai šyptelėjo, tarsi būtų tikras džentelmenas, kurį domintų vien pokalbis. - Juk tu mokaisi, pavyzdinga studentė... Negaliu nugręžinėti tavo pinigų.
Mirktelėjo merginai ir pasisukęs į barą užsakė dar porą kokteilių.
-Aš gimęs ir užaugęs Aucklande. Turiu milžinišką kontroliuojančią šeimyną. Todėl taip pat, tikriausiai, apsimetu maištautoju, leisdamas savo vakarus bare. Vienam tokiose vietose likti neįmanoma - žmonės visuomet draugiški.
Na Amitesh melavo. Vienas jis nelikdavo dėl savo išvaizdos arba dėl to jog, kaip ir šįkart, pats pirmas prie kitų prisiknisdavo.

Jei Abaddon manė, kad taip paprastai išsisuktų, jis aiškiai klydo. Su tėvais ji susisiekdavo kiekvieną vakarą, turėjo artimiausius keletą draugų. Žinoma, kažin ar jie būtų kažką galėję padaryti jam.
-Nežinau. Mėgaujuosi gyvenimu. Žadu stoti mokytis, tačiau tikrai ne dabar. Neseniai išėjau iš vieno kalėjimo, nenoriu ten grįžti ir vėl,- pavartė akutes, aiškiai kalbėdama apie mokyklą.
-Gali nesijaudinti ir dėl manosios. Retai kada pastaruoju metu iškišau nosį į lauką, tad santaupų šiam vakarui turiu pakankamai,- kalbėjo. Galbūt norėjo išsisukti nuo kito kokteilio, nes viduje pajautė nerimą. Niekada nebuvo sutikusi žmogaus, kuris taip paprastai dalintųsi gėrimais. O ir apskritai, šis jai galbūt slapčia kėlė įtarimą.
-Nepanašu, jog tau reikia maištauti. Atrodai suaugęs vyras. Nebent turi savų priežasčių,- truktelėjo petuku. -Aha, draugiški. Juk aš tavęs tai nepasiunčiau.