baras

Paskutines kelias dienas neištrūkdamas iš namų, Amitesh pagaliau nustojo savęs gailėti ir ištrūko į miestą. Toli keliauti neplanavo, o ir nereikėjo. Tikslas namuose ar mieste buvo toks pats - alkoholis. Taip vyras atsidūrė artimiausiame bare. Problema buvo ta, jog leidžiant laiką žmonių kompanijoje, Abaddon retai kada galėjo atsispirti pagundai su jais pažaisti. Nemėgo to daryti iš reikalo ar vien dėl to jog liepė vyresnysis brolis, tačiau... Kai tą galėjo daryti vien malonumui... Na, sakykim, malonumas tada liedavosi per kraštus. 
Susiradęs laisvą vietą prie baro, vaikinas prisiartino, žvilgsniu iškart susigaudamas barmeną. Pliurpiančių merginų kompanijoje tą padaryti, dažniausiai, būdavo sunku, tačiau tokiais momentais Donui pasitarnaudavo jo ūgis ir sudėjimas. Neatkreipti į jo dėmesio tiesiog negalėjai. Užsisakęs Old Fashioned, demonas nužvelgė susirinkusias jaunimo grupeles, svarstydamas ar šįvakar pasimėgauti alkoholiu ir tiesiog grįžti į namus, ar, vis dėlto, pasiduoti kokiai nors avantiūrai.

Nuo tos akimirkos, kai persikraustė gyventi atskirai nuo tėvų, Stormi nė karto nebuvo iškišusi nosies lauk, nebent šaldytuvas tapdavo pernelyg tuščias. Tuomet mergina apleisdavo savo gyvenamąsias patalpas ir per kelias minutes nusipirkdavo to, ko jai reikėjo. Tad šis vakaras akivaizdžiai buvo kitoks. Kitaip sakant, jaunoji Murray pagaliau pasirengė praleisti gerai vakarą. Ir ne kur kitur, o bare, kuris atrodė geriausias variantas brunetei, nežinančiai ko nori.
Dėvėdama per daug neišsiskiriančią aprangą, tačiau vis tiek atrodydama ne ką prasčiau už visus esančius, Stormi priėjo barą, kur iškart rado laisvą vietą. Netrukus prisėdusi, mergina iškart užsisakė kokteilį, kol kas nesiimdama jokio žmogiško viliojimo meno.

Alkoholis taurėje tirpo ir tikrai daug greičiau, nei kad vyras būtų norėjęs. Namuose 'apšilinėjo' jau kelias dienas, tačiau jam akivaizdžiai visko vis tiek buvo negana. Norėjosi daugiau. Visko visuomet norėjosi daugiau. Daugiau laipsnių. Daugiau adrenalino, linksmybių, merginų, kurios galėtų padėti užsimiršti... Mąstant apie pastarąsias, prie baro priėjo anksčiau Aucklande neregėta brunetė. Jaunutė. Visai jaunutė. Abaddon nebūtų galėjęs pasigirti, jog pažinojo kiekvieną miesto gyventoją, tačiau egzistuojant tiek amžių ir tiek laiko leidžiant baruose ir klubuose, naktinėje terpėje besitrinančius veidelius pradedi greitai atpažinti. Gal jai tiesiog neseniai sukako aštuoniolika? Vyras vėl nusuko akis į savo gėrimą, minutėlę svarstydamas. Taip seniai nežaidė su kokia jaunikle... Šios šiais laikais buvo tokios įžūlios ir apsiginklavusios aštriais liežuviais, kad nebeužtekdavo žaviai šyptelti ar pasiūlyti gėrimą. Reikėjo pastangų ir laiko - dviejų dalykų, kurių Donis niekuomet nenorėdavo duoti. Visko daug ir greitai - tokiu principu jis vedė savo gyvenimą. Galių naudoti ant jos taip pat nesinorėjo. Rodės, jog blogiausia, ką ji galėtų padaryti, tai sudaužyti savo kokteilio taurę į kažkieno kaktą. Žaisti atvirkščiai taip pat nesinorėjo - ne tokiam kaip jis apsimetinėti geru berniuku, gelbstinčiu kažką nuo netrokštamos kompanijos. Vėl pagavo save spoksant į jauniklę... Šyptelėjo pats iš savęs. Tebūnie. Jokių scenarijų. Jis priėjo arčiau merginos, pirštuose vis dar laikydamas savo taurę.
-Sveika, - tarstelėjo trumpai, stengdamasis sugauti jos žvilgsnį.
Jau ruošėsi pasiūlyti nupirkti jai kokteilį, kai barmenas pastatė jos užsakymą ant baro. Abaddon vyptelėjo.
-Ar galėsiu tau parūpinti antrą?
Tai lyg ir duotų priežastį jam pastoviniuoti šalia, bent jau iki kol mergina ištuštins pirmąjį savo kokteilį.

Kol užsakymas buvo priimtas ir kol Stormi jo laukė, ji atidžiai nužvelgė barą. Aplinkui rinkosi tik žmonės, akivaizdžiai praradę gyvenimo džiaugsmą ir eilinius vakarus skandinantys taurėje alkoholio. Tokia iš dalies buvo ir brunetė, tačiau jos gyvenimas buvo tik prasidėjęs ir viskas, ko jai reikėjo būtent šią akimirką, tai linksmybės iki paryčių su bet kokia kompanija. Matyt, jos ieškoti ir nereikėjo, nes netrukus Stormi pakreipė galvą į šalia atsiradusį vyrą, kurį matė pirmą kartą. Nužvelgusi jį nuo galvos iki kojų, Murray neskubėjo atsakyti. Užuot pateikusi atsakymą, ji paragavo savo gėrimo tarsi ignoruodama vyrą. Keista, bet ji nejautė jo žvilgsnio prieš tai, nors bet kas galėjo pasakyti, jog jis akylai ją stebėjo porą kartų.
-Labas,- pasisveikino ir žaviai šyptelėjo, pasitaisydama kelias plaukų garbanas. Tuomet Stormi vėl atsigėrė savo kokteilio lyg erzindama vaikiną su negaunamu atsakymu.
-Kokia proga?- pasitikslino. Ji nepažinojo šio vaikino, kaip ir visų kitų personų buvusių bare, tad ir neskubėjo priimti jo pasiūlymą.

Nuskenuotas nuo galvos iki kojų Donis plačiau vyptelėjo. O dar ta tyla... Šiais laikais merginos tikrai buvo pasidarę itin drąsios. Savo išvaizda moteris pratusiam užkariauti vyrui tai buvo tikra kančia. Dialogai ar protingi 'išsivartymai' niekada nebuvo stiprioji jo pusė. Dėl to jaunučių merginų ir vengė kaip tik įmanydamas. Labas. Tik labas. Stormi baigė išnaudoti jo šiam vakarui paskirtą kantrybės limitą ir ji to net neįtarė. 
-Mano gimtadienio. - pratarė tik šiek tiek meluodamas.
Žemėje jis atsidūrė gruodį, ne sausį, bet... Close enough. Neketino leistis į smulkmenas, o mergina, rodos, buvo pasiruošusi išanalizuoti kiekvieną jo teiginį ir išvaizdos aspektą.

Stormi tikrai galėjo pripažinti, kad vyras, stovintis šalia jos, buvo itin patrauklus. Ryškūs veido bruožai, tamsūs plaukai, tatuiruotės. Viskas, kas vedė merginą iš proto, buvo viename ir stovėjo šalia jos.
Ji nepažinojo šio krašto taip puikiai, kad būtų susidūrusi su būtybėmis, kuris gyveno čia. Stormi buvo paprasta mergina, atsiradusi čia ne savo noru, tačiau viskas klostėsi ne taip ir blogai. Nors faktas, kad prieš ją stovėjo demonas ir ji jį vedė iš kantrybės, nieko gero nežadėjo.
-Tuomet mielai priimsiu parūpintą antrą kokteilį,- galų gale prabilo, negalėdama atitraukti akių nuo jo. Stormi viduje siautė tikra audra, tačiau brunetė atrodė išorėje rami.
-Aš Stormi,- prisistatė, nors galbūt ir neturėjo to daryti.

Abaddon gerokai užtruko, kol jo akiratin papuolė kažkas daugiau, nei vien žmonės. Tačiau kitos rasės jam visuomet tebuvo įrankiai gauti tai, ko nori jis pats. Štai žmogystos... Jos buvo saldžiausi žaisliukai, kurių kankinimams demonas retai sugebėdavo atsispirti. Norėdavo testuoti jų limitus taip, deja, gan dažnai išvarydamas juos iš proto anksčiau, nei kad derėtų.
Išgirdęs merginos verdiktą, vyras specialiai garsiau atsiduso, tarsi jam išties būtų palengvėję.
-Dėkui dievui, nes jau maniau pasiųsi... - tyliai nusijuokė prikąsdamas savo lūpą, lyg būtų susigėdęs.
Ar jau minėjome, kad jis mėgo žaisti?
-Abaddon, - pratarė suskubdamas gurkštelti savo gėrimo.
Žvilgsniu jis greitai susirado barmeną, pirštu baksteldamas link merginos kokteilio ir iškeldamas du pirštus į orą. Nors ji vis dar tuštino pirmąjį, demonas ilgai be gėrimo palikti jos neketino.
-Tikiuosi nenuskambės perdaug įžūliai, tačiau, kokiais tikslais šįvakar atkeliavai į barą, Stormi? - prabilo vos vos tyliau, sugražindamas savo dėmesį į merginą.

Stormi dažnai varė iš proto žmones. Ypač tėvus. Manipuliavo visais, kuriuos tik sutikdavo. Mergina atrodė tarsi angeliukas, užtekdavo vos mieliau nusišypsoti ir gaudavo tai, ko jai reikėjo. Tėvams, žinoma, nepatiko, kad jų šeimoje augo sociopatijos bruožų turinti atžala. Prasidėjo barniai, piktumai, o to ir te užteko, kad Stormi suprastų kas yra vakarėliai, narkotikai, alkoholis. Jai buvo vis vien. Statė save į pavojų tuo besimėgaudama. Būtent iš tokios merginos galėjai tikėti bet ko. Jai nerūpėjo, kaip į ją reaguos šeima, draugai, visuomenė. Ji į viską žiūrėjo atsainiai, vadovaudamasi mintimi, jog gyvena vos vieną kartą.
-Nebūčiau pajėgus pasiųsti tave,- gūžtelėjo petukais. Tokios vakaro kompanijos ji nežadėjo paleisti.
Pasakiusi savo žodžius, Stormi užbaigė savo pirmąjį gėrimą, kuomet prieš akis atsirado ir antrasis.
-Nežinau. Norėjau išlįsti iš savo namų, gerai praleisti vakarą, naktį, nesvarbu. Norėjau pasilinksminti,- tarė, piršteliu žaisdama su viena plaukų sruoga/

Būtent dėl to Abaddon niekada nesijautė blogai, kankindamas mirtingųjų sielas. Visuomet tikėjo, kad šie patys prisiprašydavo tokios visa apimančios kančios. Netikėjo tais angeliškais jų fasadais nors tu ką. Jei žmogaus kūne galėjai taip patogiai patalpinti demonišką dvasią, tai juose tamsa turėjo pasirodyti dar prieš pragaro valdovams įsiveržus į šią žemę.
-Mm? - susidomėjęs kiek prisimerkė ir susiaurino savo žvilgsnį. - Kodėl gi?
Pasekė merginos pavyzdžiu, ištuštindamas savąją taurę. Maišyti alkoholį tikrai nebuvo protinga, tačiau juk racionaliais sprendimais Donis niekada negalėdavo pasididžiuoti.
-Skamba taip, tarsi labai ilgai būtum kankinta žiauriausio nuobodulio. - demonas paslėpė savo šypsnį naujojo kokteilio taurėje, šio gurkšteldamas.