- Manau leisi, nes norėsi įsitikinti, kad aš esu teisi - truktelėjo pečiais ir nusišypsojo, nors iš ties, ji nelabai tikėjo, kad galės paeiti į šoną. Bet juk reikėjo pabandyti bent kažką, reikėjo išsisukti iš labai nejaukios padėties. Ji žinojo tik vieną, kad bendrauti su demonu nebuvo gera idėja, jai reikėjo nesiartinti prie jų, jeigu norėjo būti bent kiek saugi. Jeigu vaikinas nebūtų sakęs, kas toks yra, ji galbūt toliau ramiai būtų priėmusi jo pagalbą, tačiau tik išgirdusi, kas prieš ją stovi, viskas atrodė labai staiga pasikeitė. Ir Cintia dabar jau troško iš čia pabėgti.
Žinoma, jos nelaimei Abaddon išgirdo žodžius, tad ji staiga tik užsičiaupė, žvelgė tiesiai į vieną tašką ir tylėjo, net vyrui pasilenkus ir pratarus žodžius sulaikė kvėpavimą, lyg dabar kvėpuoti nebūtų buvusi geriausia idėja. Nemirtingumas žinoma buvo jos privalumas, tačiau tai nereiškė, kad merginai neskaudėjo. Be to, mirtingumą buvo labai lengvą atimti, o to mergina visiškai nenorėjo. Juk užteko sunervinti nepatenkintą vyrą ir viso gero mirtingume.
Abaddonui pratarus apie atlygi, Cintia užsimerkė, giliai įkvėpė. Aš galiu, aš sugebėsiu. mintyse pradėjo save įtikinėti. O tuomet giliai įkvėpusi atsimerkė ir lėtai atsisuko į vyrą. Nužvelgė jį nuo pilvo iki tobulai sušukuotų plaukų. - Ir kokio atlygio reikalaujama? - tylus balso tonas pasigirdo iš merginos lūpų, marškinėlių viršutinė saga prasisėgė ir ji žengė arčiau vaikino. Viena ranka įsikibo į jo diržą. Nusimovė vieną batą, tuomet kitą. Pakėlė akis į jį. Širdelė drebėjo, tačiau kartu jauti ir keistą malonumą, azartą. Nusiėmusi batus ji žvelgdama į demoną atsegė jo diržą ir pati kiek pasilenkė, prasegdama jo kelnes, bei jas nusmaukdama. Na o tada tik staiga paėmė vieną savo batą ir juo trinktelėjo vaikinui į kiaušius. O pati apsisukusi kiek kojos nešą pradėjo bėgti. Galbūt jai nusišypsos laimė ir sugebės iš čia pabėgti sveika ir gyva.
rodiklis
