in/out

-Siaubas. Skamba taip nuobodžiai, - Abaddon lyžtelėjo savo lūpas specialiai toliau traukdamas merginą per dantį.
Negalėjo kitaip. Ja žaisti buvo perdaug smagu ir lengva. Žinoma, pažinojo jis tokias kaip ji, tačiau tai anaiptol nereiškė, kad jos jo toliau nesugebėjo visapusiškai nustebinti. Cintia niekuo nesiskyrė nuo pilnavertės nimfos, tad Donis nė nėįtarė, kad jo naguose nepilnavertiška savo rasės atstovė. 
-Žinai, kas įdomu. Jog tu pasitiki pirmuoju tau padėti sutikusiu asmeniu, net neįsivaizduodama, kas jis toks. Ir tai tau nekelia jokių klausimų. Tu tikrai įdomi. 
Amitesh vis dar kalbėjo atsukęs savo nugarą merginai, tempdamas ją ilgu koridoriumi, kuris, rodės, niekad nesibaigs. Karts nuo karto jis vis pažvelgdavo per savo petį, įsitikindamas, kad jų nieks neseka. Nemanė, kad demonai ką praleistų, tačiau fiziškai kraugeriams pasipriešinti buvo nepatogiai sunku.
-O tu moki rinktis ir drauges, matau, ne tik gelbėtojus...
Abaddon niekaip negalėjo atsispirti pagundai įerzinti merginą kiek tik galima labiau. Juk taip norėjo pamatyti įsiutusią jos pusę, tarsi trokštų pats sau kažką įrodyti. Paleido jos ranką tik tuomet, kai jie pagaliau pakilo laiptais į viršų. Jis žengė pro sunkias pravertas medines duris, kur galiniame kieme buvo priparkuotas jo naujas mustangas. Nestebėjo, ar mergina seka jam iš paskos, nors kas gi daugiau jai belieka. Jau ketino sėsti ant automobilio kapoto ir užsirūkyti, kai susivokė, jog cigaretės pas merginą. Galėjo galių pagalba tiesiog jas atsiskraidinti, tačiau noras žaisti nesiliovė. Demonas sugrįžo link merginos, lėtai kilsteldamas savo ranką link jos. Kilo aukštyn netyčia braukdamas per jos liemenį, kol pagaliau pasiekė vidinę striukės kišenę. Išsitraukė iš jos cigarečių pakelį ir šyptelėjo, stebėdamas merginos reakciją. Įspaudęs nikotino dozę tarp lūpų ją prisidegė, o pakelį įbruko į nimfos ranką, jei ir jai prireiktų dar vienos nuodėmės šiąnakt. Patupdė savo subinę ant kapoto ir išpūtė dūmą į drėgmės pripildytą naktinį orą. 
-Kas dabar, mieloji mano nimfa? - paklausė nenuleisdamas žvilgsnio nuo merginos.

Atrodė, kad Cintia palūš. Ji bijojo vaikino, tačiau baimė žūti nuo vampyro buvo dar didesnė, todėl teko pasitikėti tuo, kuris ištiesė jai pagalbos ranką. Ir mergina ją priėmė, negalvodama apie nieką. Ji buvo nepatyrus, nežinojo, kaip reikia elgtis tokiose situacijose. Ji buvo pasimetusi.
-Aš suprantu vieną, arba pasitikėti vienu žmogumi, arba būti vienai, kas veda iki to, kad bent kokie penki asmenys mane ims ir suplėšys, tad geriau būti suvalgytai vieno, mažiau skausmo - ji bandė būti užtikrinta savo žodžiais, tačiau balsas šiek tiek drebėjo. Kiekvieną akimirką kai demonas atsisukdavo pasižiūrėti, mergina irgi atsisukdavo. Kiekvienas atsisukimas jai pereidavo per širdutę, bijodavo, kad atsisukus ji gali kažką pamatyti, kas juos seks. Žinoma, jai buvo labai nepatogu eiti, Cintia jau bėgo, mažoms kojoms sunkiai sekėsi pavydi Abaddon, tad net kvėpuoti pradėjo dažniau.
Ji buvo suirzusi, kiekvienas vaikino žodis buvo tiesa ir tai merginą siutino. Ji juk pagaliau suprato, kad pasirinko blogus draugus. Tačiau dabar ji tik galėjo pykti, kad pateko į tokia situaciją. Nors ši situaciją turėjo ir pliusų. Tokio vaikino ji tikrai nebūtų sutikusi savo aplinkoje. Jis ją domino labai, tačiau kartu ir baugino. Tačiau šiandien turėjo pasitikėti, jeigu norėjo išlikti gyva. Išėjus į lauką, ji staiga sustojo, veidas buvo persikreipęs, ji buvo nepatenkinta vyro žodžiais. - O tau labai patinka mane erzinti? - pykčiui susimaišius su alaus buteliuku, ji tapo labai jau savimi pasitikinti. Per daug, tai juk galėjo ją visiškai pražudyti.
Doniui priėjus prie jos, merginos akys iš karto išsiplėtė, ji staiga sustingo, nejudėjo. Net rankos sudrebėjo nuo tokių vaikino veiksmų. Prisilietimų ji visai nesitikėjo, tik pakėlusi akis į vaikiną, žvelgė į jį. Baimė ir kažkoks malonus jausmas buvo persipynės jos kūne. Tas keistas jausmas buvo labai įdomus ir ji norėjo daugiau. Gavusi pakelį į rankas ji giliai įkvėpė. Tačiau jį įdėjo atgal į švarko kišenę. Taip likusi stovėti ji buvo lyg apmirusi. Bandė suprasti, koks keistas jausmas ją buvo užvaldęs.
- O aš turiu pasirinkimą? -kilstelėjo antakį, juk reikėjo išsiaiškinti patį svarbiausią klausimą, ar ji turi pasirinkimą spręsti ką toliau daryti ar ne.

Abaddon lėtai traukė nikotino prisotintus dūmus į save ir stebėjo nimfą. Žinojo, jog jos gan dažnai yra baigščios, tačiau juk toks merginos ir vaikinai turėdavo bent šiek tiek gebėjimų, kad galėtų apsiginti. Cintia atrodė tokia pasimetusi, kad arba mergina apie savo gebėjimus nieko nežinojo, arba buvo perdaug išsigandusi, kad juos naudotų. Žinoma, šis demonas puikiai išmanė apie raganas, tačiau nimfos buvo ne jo sfera. Jų savybių, galių ir panašių dalykų jis perdaug neišmanė, net jei ir apsimetė, kad situacija buvo kitokia.
-Aš, turbūt, daug mieliau pasitikėčiau penkiais monstrais, nei vienu demonu, but it's your decision, love. 
Amitesh caktelėjo liežuviu ir sekundėlei prikando apatiniąją lūpą. Nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų. Po galais, juk galėtų parduoti ją juodojoje rinkoje ir užsidirbti nemažą sumelę. Jei būtų vis dar gyvenęs šeimos namuose, įkalintų nimfą rūsyje ir pardavinėtų jos kraują. Dabar laikyti ją bute, kuriame apsigyveno dar ir brolis būtų buvę perdaug sunku.
-Žinoma, kad patinka. Tai naujoji mano vakaro pramoga. - atsakė nei kiek nesijaudindamas dėl to, ar merginai toks atsakymas patiks.
Matė, kaip ji sureagavo į jo artumą. Nebuvo toks amą atimantis, kaip kad koks kraugerys ar nimfinas, tačiau savo būdų, kaip varyti jaunas merginas iš proto, tikrai turėjo. 
-Aišku, jog turi. Tai nereiškia, kad aš su juo sutiksiu, bet mėginti pasirinkti niekas netrukdo. 
Abaddon linktelėjo galva į automobilio kapotą, jog mergina įsitaisytų šalia jo.

Žinių apie apsiginimą ji turėjo, galbūt. Tačiau niekados neteko susidurti su tokia situacija, kai reikėjo apsiginti. Tai buvo pirmas kartas ir kol kas Cintia buvo baikšti, bet atėjus momentui, jos galvoje turėtų įsijungti saviginos mygtukas, kuris pakeis merginą. Tačiau to dar reikėjo palaukti, nes kol kas ji jautėsi beveik saugi. Nors apie savo galias ji numanė, tačiau niekados nesivargino naudoti. Tikriausiai iki šiandien, jau dabar stovint, mergina dėliojosi mintis, kaip nuo rytojaus jos gyvenimas pasikeis ir kaip ji pradės tobulinti savo sugebėjimus, kad galėtų bent kiek apsiginti.
-Demonu? - sumurmėjo ir akys vėl išsiplėtė. Tiksliai nebuvo geriausia situaciją, tačiau reikėjo nuraminti save. - Na bet tu geras demonas - šyptelėjo, nors ir dirbtinė šypsena pasirodė, ji toliau vaidino, kad visai nesijaudina. Pats laikas merginai būtų atrasti savo nimfišką pasitikėjimą, juk dabar būdama baikšti ji tapo dar įdomesniu žaislu.
Dėl prisipažinimo apie erzinimą ji nieko nebesakė. Viduje esanti su demonu ji jautėsi saugi, šiuo metu, to nelabai jautė. Atrodė, kad pavojus kvėpavo jai į nugarą, bet tas pavojus buvo įdomus ir intriguojantis , ji niekaip nenusprendė, bėgti ar stovėti. Nors savisauga atrodė vis dar veikė.
- Dėkoju už išgelbėtą gyvybę, bet manau jau dabar keliausiu namo - nusišypsojo ir priėjusi prie mašinos atidavė vaikino švarką, tiksliau jį padėjo ant kapoto. Atrodė, lyg kažkas viduje pranešė, kad laikas jai keliauti iš čia, kuo greičiau, patekti į gamtą, su ja susilieti ir saugiai sugrįžti namo. Vyro pasiūlymas atsisėsti ant kapoto baugino, ji suprato, jeigu per ilgai bus su demonu, gali iš čia net neišvykti - buvo įdomu susipažinti, tačiau manęs tuoj atvažiuos pasiimti - nusišypsojo ir apsisuko ant kulno, šiek tiek nesuprato, kur radosi, tačiau reikėjo iš čia išeiti. Niekas jos neatvažiavo pasiimti, galbūt reikėjo paskambinti tėvui ir pasakyti, bet tada gyvenime neišeitų iš namų. Tad tiesiog pamelavo.

-Geras demonas...
Abaddon stipriai įsikando į savo lūpą, tvardydamas juoką. Girdėti šiuos du žodžius viename sakinyje vieną šalia kito buvo...absurdiška. Na taip, jis kurį laiką buvo net labai ramus, gal net savotiškai geras, tačiau paskutiniojo mėnesio darbeliai vargiai būtų galėję tą demonstruoti.
-Kas nors tau sakė, kad demonams meluoti - neprotinga..? Drįstu abejoti, ar išvis žinai, kur esi. Turint omenyje tai, kad tave čia atsivežė draugė... - Amitesh pakilo nuo mašinos kapoto ir priėjo priepat merginos.
Sustojo tiesiai jai už nugaros, mėgindamas atsispirti pagundai ją čia ir dabar atjungti.
-Manau apart tos mergiščios, niekas daugiau nežino, kad tu čia. O ji jau davė mums savo palaiminimą...
Žinoma, Abaddon ją tik erzino, tačiau kaip saldu buvo tą daryti. Net galių nereikėjo naudoti, kad sukelti jai nerimą ar įtampą.

Mergina buvo visiškai ne sava, ji dažnai sugebėdavo tvirtai stovėti už save, tačiau šiandien, ji stengėsi, parodyti, kad nebijo, jog yra įžūli. Tačiau niekas nepavyko, atrodė, kad bet ką bandytų padaryt, pasakyt, ji buvo tam nepasiruošusi, nepasirengusi ir viską padarydavo nevykusiai. Atrodė, lyg taptų pajuokos objektu, kad per tiek metų nesugebėjo savimi pasirūpinti. Tačiau neaišku, ar tai lėmė tamsa, nepatogi vieta ar demonas, kurį ką tik pavadino geru, bet jo vis tiek bijojo.
- Meluoti? - aišku, dar bandė išsisukti, bet ar tai pavyko? Ryškiai ne. - Galbūt, tačiau šiais laikais įmanoma visados suprasti kur randiesi - šyptelėjo, žadėjo jau išsitraukti telefoną ir juo pamosikuoti, taip įtikindama, kad net ji turi tokį prietaisą ir tuoj gali paklausti Sirio, kur randasi. Tačiau ji to nedarė. Juk kas vaikinui trukdė atimti iš jos, vienintelę susisiekimo priemonę.
Pajutusi vaikiną už savęs, ji staiga įsitempė. Bijojo net atsisukti, todėl toliau žvelgė tiesiai. Iš nerimo pradėjo kramtyti apatinę lūpą.
- Palaiminimą...? -kilstelėjo antakį ir jos krūtinė pradėjo greit kilnotis, dabar jau Cintia tikrai susimąstė, kad pakliuvo į bėdą. Pradėjo galvoti, kad nesugebės pasipriešinti tokiam raumenų kaului, jog jos gyvenimas sugadintas. - Bet ar tas palaiminimas bus naudingas? - žinoma, ji žinojo, ko pasauliui iš jos reikia, todėl jeigu vaikinas pasinaudos palaiminimu, pasinaudos ja... ji nebebus nieko verta. O dabar... dabar ji vis dar buvo verta gyventi.

Abaddon buvo įpratęs turėti tokį poveikį žmonėms. Jis ir pats buvo nelabai standartinis demonas, toks ne pagal vadovėlį. O versti kitus išgyventi tokią emocinę karusėlę buvo vienas malonumas.
-Žinoma. Meluoji keik tik įmanydama. Aišku, reiktų tau dar pasipraktikuoti ir...gal koks mirtingasis ir patikėtų.
Amitesh giliai įtraukė dūmą, sulaikydamas jį plaučiuose. Porą akimirkų svarstė, ar dar labiau paterorizuoti šią jauniklę.
-O tu manai, kad čia yra ryšys? Ar kad ši vieta žemėlapyje pažymėta? It's not an attraction you can just find on Google, love. Gal ir esu antikvariatinė seniena savo amžiumi, tačiau ne idiotas, nesuprantantis, kaip veikia technologijos.
Demonas spoksojo į merginos nugarą. Įtraukęs paskutinįjį dūmą jis numetė nuorūką ant žvyro ir dar kartelį pažvelgė į pastatą, įsitikindamas, kad link jų niekas neina.
-Man palaiminimo nereikia, kad tave išdulkinčiau, - tarstelėjo suimdamas jos šviesių plaukų sruogą ir nubraukdamas ją nuo merginos peties. - Tačiau, deja, tu man daug vertingesnė tokia, kokia esi. Nemirtinga nimfa su savo narkotiniu krauju. Taigi, dar kartelį užduodiu tą patį klausimą. Kas. Dabar. Nimfa?
Abaddon tvirtai suėmė merginos petį. Atrodė jog jis ją tuoj parvers ant žemės ir nuleis visą kraują, tačiau jis nejudėjo. Tramdė juoką kylantį viduje ir tik troško pamatyti merginos reakciją ar dar vieną mėginimą išsisukti.

Keista, merginos baimė, po mažu slėgo, ji jautėsi vis jaukiau. Gal dėl to, kad praėjus porai valandų, ji vis dar buvo su galva, nebuvo pririšta ir jos kraujas vis dar ramiai tekėjo venomis. Žinoma, toks vyriškas artumas ją kažkiek išmušė iš vėžių. Bet stovėdama, ji vis mintyse tikino, kad viskas bus gerai. Net susikūrė pati sau gražią kalbą, kurioje bandė priminti, visgi kokios rasės atstovė yra ir ką sugeba. Tas savęs tikinimas, atrodė lyg budino Cintia pabusti ir suprasti, jog nėra ji tokia silpna, kaip jautėsi. Jai reikėjo prisiminti, kad turėjo privalumų prieš kitas būtybes, tik jas reikėjo išmokti panaudoti. Atrakinti tas užslėptas sielos daleles, kurios leistų jai pasijausti, kiek kitokia, laisvesne.
-Galbūt čia ir nėra, tačiau keli žingsniai į šoną ir tikiu, kad atrasiu - sumurmėjo, ji buvo užtikrinta, negi tikrai egzistavo vietos, kur nebūtų galima susisiekti su telefonu? Ne to pripažinti Norrix nežadėjo, niekaip.
-Man palaiminimo nereikia, kad tave išdulkinčiau, - pavartė akis ir nustačiusi žemesnį balso toną, tiksliai beveik burbėdama ji pakartojo vaikino žodžius, žinoma juos ištarė tyliai, juk niekas apart jos to neturėjo žinoti. Prisilietimai. Ji galiausiai suprato, ką demonas bando padaryti su ja. Išgirdęs jo žodžius ji tik atsiduso, juk buvo teisi. Aišku to troško demonas ir buvo aišku, ką jai reikės daryti. Pabandyti pasprukti. Kažkaip. Pajautus suspaudimą petyje, ji staiga, labai trumpam aiktelėjo iš skausmo. Niekados nejautė fizinio skausmo ir jis merginai visiškai nepatiko. - Pirmiausia, man skaudą. - suburbėjo ir pakėlė galvą, tiesiog jai to užteko, kad pamatytų už savęs stovintį vyrą. - Dabar tu mane parveši namo ir padėkosi už puikiai praleistą vakarą? - ji tiksliai buvo išdrąsėjusi, jautėsi geriau ir labiau pasitikinti savimi. Bet ar ilgam? Tikriausiai ne.

-Mhm... Ooo... - tyliau nutęsė, prikąsdamas savo apatiniąją lūpą. - Kodėl manai, kad leisiu tau žengti tuos žingsnius į šalį?
Nimfos. Negi tikrai dabar Abaddon susidės ir su nimfomis. Po galais, su raganomis juk būdavo žymiai paprasčiau. Su jomis elgtis jis mokėjo. Jos pačios jo norėjo dėl kraujo ir galios, kurią jis atnešdavo. Apsauga ir juodoji magija. Tą Amitesh visuomet siūlė, net palikęs klaną. Jo santykiai su magiškosiomis vien dėl to nei kiek nepasikeitė. Tačiau nimfos... Jaunos išpaikusios mergiotės, pratusios viską gauti ant padėklo vien dėl to, jog yra gražios.
-Šaipaisi? Įdomu... Turbūt manai, kad tai drąsos požymis. - Abaddon pasilenkė arčiau merginos ausies, kad galėtų kuždėti. - Tačiau man tai tik dar labiau parodo, jog manęs bijai.
Demonas atsitiesė ir, vis dėlto, paleido jauniklę. Ji negalėjo sulūžti nuo jo prisilietimų - nemirtingumas ir greitas gyjimas buvo tie dalykai, kurių Amitesh joms neįmanomai pavydėjo.
-Ir kodėl gi aš turėčiau daryti tai, ko nori tu? Nesuteikei man nei vieno preteksto, kodėl turėčiau tau padėti. Taip, prieš tai paprašei, tačiau, kaip sakiau, mano geras darbas šiandienai jau baigtas. Antroji jo dalis reikalauja vienokio ar kitokio atlygio...
Abaddon pats nežinojo, ko jis nori. Jos kraujo? Kad jam nučiulptų? Greičiausiai tiesiog išvaryti ją iš proto anksčiau laiko.