Pakrantė

Kaip visada vakarėjant, gražuolė išsiruošė pasivaikščioti. Neturėdama plano kur eiti, apsivilko patogius rūbus ir išskubėjo laukan. Danguje švieté mėnulis, o aplink mirksėjo žvaigždés. Elė niekur neskubėdama nukulniavo parko link, į pakrantę, kur atsivėrė nepakartojamo grožio vaizdas. Šiąnakt vanduo buvo kaip niekad ramus. Kartais galima buvo išgirsti laukinio žvėries kaukimą, kai kur dar sučiulbėdavo laiką nesuvokiantis paukštukas. Šią merginą galima buvo pavadinti gamtos vaiku.
Su plačia šypsena, žiūrėdama priešais save, moteriškė tyliai niūniuojo dainą, kurią išgirdo iš šalia kelio pravažiuojančios mašinos. Šiandien ji buvo kaip niekad geroa nuotaikos, kurią tikrai kažkas sugasins. Bent jau visada tokiu momentu sugadingavo. Susikišus rankas į kišenes, sustojo prie pat vandens ir užmerkusi akis įkvėpė žvarbaus oro, kuris apsupo ją iš visų pusių.

Ne naujiena, jog Walker mėgo pasivaikščiojimus tokiose vietose. Šį kart net mašiną palikęs aikštelėje visą kelią ėjo šokio ritmu, nors skubėdamas net ausines sugebėjo pamiršti. O kam tos ausinės kai jo galvoje skambėjo visas repertuaras muzikos? Nė pats nespėjo susigaudyti, kai priėjo prie parko. Vos sekundėlei sustojęs apsidairė. Vis dėl to šis miestas buvo gražesnis ne galėjai pagalvoti pirmą kartą. Žinoma, sulaukė ne vieno kreivo žvilgsnio vėl pajudėjęs iš vietos, kai visiškai netyčia pradėjo dainuoti kiek garsiau nei skambėjo žodžiai jo galvoje, tačiau visiškai nekreipdamas dėmesio į perkreiptus žmonių veidus lėtai žingsniu nuėjo iki pakrantės.
- Vau..- Pats sau tyliai pasakė pagaliau įsižiūrėjęs į vandenį. Tarsi pas mažą vaiką suspindėjo akys. Dabar šovusi mintis į galvą privertė pasigailėti kad taip apsirengė. Kad įšokti į vandenį reikėjo labai daug nusirengti ir tai privertė kiek suabejoti savo sprendimu.

Ramiai sau stovėdama, mąstydama apie pasaulio gėrį, blondinė išgirdo žingsnius. Ji niekad negali pabūti tokioje vietoje, kur pasiliks visiškai viena. Tačiau vienišumas, kurį jau ilgą laiką juto moteriškė, žudė ją iš vidaus. Todėl vos tik pasitaikius galimybei, ji kuo greičiau išlėkdavo į miestą ar gamtą susirasti naujų pažįstamų ar susitikti su draugais. Atmerkus savo akutes, Elė pasuko žvilgsnį į atėjusią personą. Iš karto į akį krito paltas, kurį nepažįstamasis buvo užsimetęs ant pečių. Kaip gi jam nekaršta? O ir atėjus į tokią vietą nesinori išlįsti iš drabužių ir bėgte bėgti iki vandens? Nuo savų minčių mergina net nesijuokė. Galbūt iš šono ir juokingai atrodytų, jog stovi panelė ir tiesiog išsišiepia kaip pats laimingiausias pasaulio vaikas gavęs didžiausią saldainį. Bet kas pažįsta Contant, tas žino, jog tai jai būdinga.
Nusprendusi užkalbinti nepažįstamą žmogelį, Sara apsisukusi vietoje ant kulnu, lėtu žingsniu atkulniavo prie vyriškio.
- Vakarais čia galima pamatyti nepaaiškinamų reiškinių, nuo kurių net žandikaulis atvimpa, - gan tyliai pasakiusi pažvelgė į tamsiaplaukio veidą ar šis neišsigando. Dažniausiai taip ir būna, kad priėjus prie žmonių, šie arba pašika iš išgąsčio, ar pasiųnčia kur nors toli toli.
- Nesitikėjau, kad vakarais čia dar galima sutikti žmonių, - bandydama užpildyti tylą, tyliai šyptelėjo. Galbūt josios draugiškumas kada ją ir pražudys, bet tikėtis rrikia, kad ne šį vakarą.