Suoliukai

.

Paskutiniu metu Abaddon per dažnai elgėsi neapgalvotai. Žinoma, jis pats su tuo nebūtų sutikęs, manydamas, kad ir taip per ilgai uždelsė priimdamas vieną ar kitą sprendimą, tačiau tokiems drastiškiems veiksmams išties reikėjo daugiau laiko. Apgalvojimo, visų variantų pasvėrimo... Gal jei Amitesh būtų apmąstęs galimas pasėkmes, šįvakar nesėdėtų ant suoliuko vienui vienas, būdamas tokioje situacijoje, kokioje atsidūrė vien per save. Tai ir buvo skaudžiausia - neturėjo ką kaltinti. Pats save įstūmė į šią poziciją ir juk pats sau snukio sumalti negalėjo. Todėl pirmiausia save gerokai nugirdė, o tada išsmuko iš buto, kuriame slėpė snaudžiantį Jack, į naktinį miestą, vildamasis, kad pavyks su kažkuo pramankštinti kumščius. Gal ir vaikiškai elgėsi, tačiau bijojo pasilikti vienas su savo mintimis, mat šios dabar atrodė...svetimos. Pamišusios, paklaikusios ir tikrai ne tokios, prie kokių jis buvo pripratęs. Tokio noro viską naikinti jis jau seniai nejautė, o tai gąsdino. Žavėjo...bet gąsdino. Nelabai paisydamas miesto draugimo gerti aikštėje, Donis slėpė savo viskio butelį rudame popieriniame maišelyje, karts nuo karto siurbteldamas šio turinio. Kamštelį jau seniai buvo pametęs, tačiau uždaryti šio gėrio ir savęs sustabdyti jis tikrai neplanavo. Žmogiškas organizmas išties erzino - niekuomet negalėdavo gerti tiek, kiek nepasotinama jo širdis norėdavo, tad jau dabar buvo gerokai apdujęs. Krištolinės akys bukai sekiojo praeivius, tarsi ieškodamos aukos, prie kurios galėtų prisikabinti, vien tam kad vėl galėtų pajusti kraujo skonį nasruose.

Tokiu paros metu miesto gatvėmis slampinėjanti vieniša mergina, atrodė tiesiog ieško problemų. Galbūt. Tačiau ne ji ieškojo problemų, o pati greičiausiai šį vakarą kažkam taps problema. Lėtai žingsniuojanti tamsiaplaukė tikrai neatrodė grėsmingai, priešingai - atrodė miela. Niekam į galvą negalėjo ateiti mintis, jog šiame dailiame kūne tūnojo supuvusi demono siela, kuri tiesiog troško žudyti, kelti paniką ir chaosą. Mara buvo geriausias įrodymas, jog ne visos pabaisos yra siaubingi žvynuoti padarai su aštriais it skustuvas nagais. Baisiausios pasaulio pabaisos tūnojo gražiausiuose ir nekalčiausiuose kūnuose, taip versdamos kvailus mirtinguosius tiesiog eiti pas jas. Jos buvo kaip nuodingos gėlės savo kvapu viliojančios bites, o tada tiesiog jas nužudydavo. Tokia buvo ir Mara, tik jos bitės buvo žmonės... Po geros valandos klajonių, Mara jau buvo nusižiūrėjusi šio vakaro žaisliukus, tiksliau du. Tai buvo jauna mergina ir vaikinas, kurie žingsniavo apsikabinę, nešini puodeliu kavos ir atrodantys laimingi... Nuo tokių žmonių demonę tiesiog pykindavo, o tie kvaili žmogiškieji jausmai atrodė pasišlykštėtini. Deja, šie žmonės net neįtarė, kad greitai jų laimė virs baime ir skausmu. Pasukę į beveik neapšviestą miesto aikštę, jie leido mirčiai dar labiau priartėtį. Slinkdama kiek tolėliau Lora laukė tinkamos progos sukelti šiek tiek chaoso.

Demonas lėtai tuštino savo butelio turinį. Pastatė jį šalia, padarydamas trumpą pertraukėlę tik tuomet, kai viduje kažką pajuto. Sekundėlę jau pamanė, jog visą savo skrandžio turinį čia tuoj pat parodys ant žemės, tačiau ne tai jam grėsė. Dar vienas demonas. Palikęs klaną, Amitesh nutraukė ir tą anksčiau puikiai justą ryšį su kiekvienu šeimos nariu, tačiau per tokį, palyginus, mažą atstumą, tos tamsos negalėjai nepajusti. Ji lyg juodoji skylė traukė į save visa šviesą, viską, kas gera, pilnai tai uždusindama. Mėgo šį jausmą. Suspaudė lūpas į plonytę liniją ir kiek apsidairė. Mara. Kiek lengviau atsikvėpė. Nežinia, kaip tokios stadijos būtų reagavęs į akistatą su broliu. Vaikiškai jo vengė jau šitiek laiko, tad planavo tą sėkmingai daryti ir toliau.
Abi rankas permetęs per suoliuko atlošą jis stebėjo susikaupusią seserį, sekančią kažkokiai mirtingųjų porelei iš paskos. Įsikišti? Sugadinti? O gal kaip tik pagelbėti? Juk seniai, palyginus, jos nematė. Neaplankė jų po to, kai mirė Letti, o iki tol... Nebeprisimena, kada paskutinį kartą regėjo Marą. Viduje sukilo šioks toks kaltės jausmas, tačiau jis visuomet buvo per didelis egocentras, kad sugebėtų kam nors nusileisti. Sulaikęs kvėpavimą jis, pirmiausia, laukė sesers ėjimo. Seniai su kitu demonu kažko nekankino. Nežinia ar dėl alkoholio kiekio sistemoje, ar dėl ankstesniojo fakto, bet staiga suvokė, kad pradeda nekantrauti.

Šiltas vakaro oras, buvo viena iš priežasčių, kuri privertė Madyson iškelti koją iš namų, kita, faktas, jog tai padaryti mergina galėdavo tik nusileidus saulei. Tai beprotiškai vargino, todėl, kaip įmanoma greičiau reikėjo ieškoti galimybių, kaip šią problemą išspręsti, tačiau ragana, kuri galėjo jai padėti šiuo klausimu, kol kas buvo labai sunkiai pasiekiama, tad, dar kurį laiką reikėjo tenkintis tuo, ką turėjo. Tad ir šis, visiškai eilinis vakaras, nesiskyrė nuo visų kitų, kuriuos mergina praleisdavo, kur nors mieste ir nebūtinai bare ar klube, kartais, kai ir šiandien, užtekdavo tiesiog pabūti, kiek nuošalioje ir ramioje vietoje, kaip ši. 
Pėsčiomis nuo namų, nebuvo labai toli, tad visa kelionė truko daugiausiai dešimt minučių. Ir vos pasiekusi miesto aikštę, Madyson ėmė ieškoti šiek tiek nuošalesnio suoliuko, jog galėtų prisėsti. Akivaizdu, jog to ilgai daryti nereikėjo. Suradusi vieną tokį, mergina nieko nelaukusi prie jo priėjo ir prisėdusi patogiai įsitaisė. Lengva prietema, rankoje laikomas kavos puodelis, kurios nusipirko eidama pakeliui į miesto aikštę ir šiltas, vos vos plaukus kedenantis vėjas, tai buvo viskas, ko šiuo momentų Madyson reikėjo.

Geras pusvalandis visiškos tylos, kuri šiandien, kaip niekada buvo tokia maloni ir reikalinga, jog visiškai neglumino ir nevertė jaustis nesmagiai. Dar būdama žmogumi, Madyson buvo pratusi prie triukšmo, aplink ją besibūriuojančių "draugų", nuolatinio veiksmo, tačiau pradėjusi visiškai naują gyvenimą vampyrės pavidale, mergina išmoko gyventi, kiek kitaip. Bent kol kas jai nereikėjo triukšmingų vakarėlių, nors galbūt tai lėmė ir faktas, jog Thea vis dar prisibijojo didelių žmonių susibūrimų, bijojo, jog gali neatlaikyti įtampos ir smagų vakarą paversti skerdynėmis, kitą vertus, jos gyvenimas visiškai apvirto aukštyn kojomis, kai kelyje pasimaišė Frederick'as, panašu, kad jiedu abu ėmė daug ką matyti mažuose, kitiems visiškai nereikšminguose dalykuose, kas iš tiesų vertė Madyson jaustis, kaip niekad savimi. Tačiau visiškai netikėtai išgirstas ištartas merginos vardas, privertė ją kiek suklusti ir pakelti akis į balso savininką. Ir tiesą sakant, kiek nustebti, suvokus, jog tai Jake, visgi niekada nemanė, kad gali jį sutikti tokioje vietoje,-Sveikas,-negarsiai, tačiau girdimai ištarusi, kilstelėjo lūpų kampučius ir vaikinui sėdantis šalia, vos vos pasislinko į šoną, jog jam liktų vietos normaliai įsitaisyti ant suoliuko,-Na, jau prisėdai, tad nelabai galiu prieštarauti,-negarsiai nusijuokusi ištarė, nežymiai gūžtelėdama petukais ir tik dar kartą pažvelgdama į šalia prisėdusį vaikiną.