staliukai

Šį vakarą Leta uždarė savo parduotuvę ankščiau, tam, kad apturėtų laisvą vakarą, kurį mergina nusprendė leisti ne kur kitur, o nedideliame bare. Dar prieš tai pasiekusi namus, ten "pasigražindama" vakarui, ragana pasiekė miestą ir jame pamėgtą kokteilių barą. Vos į jį įžengusi Mirren patraukė tolyn nuo baro, prie kiek atokiau esančių staliukų, bei suradusi minkščiausią kampą prie vieno jų, patogiai įsitaisė, nugarą atremdama į atlošą, o kojas ištiesdama ir padėdama jas ant fotelio priešais. Nuo merginos atėjimo, praėjo vos kelios minutės, kai prie jos prisistatė padavėja, kuri, gavusi užsakymą tuojau pat nulėkė prie baro, dar kelios trumpos minutės ir Leta jau savo rankoje laikė nemažą taurę raudonojo vyno. Pasimėgaudama pirmaisiais alkoholinio gėrimo gukšniais, raganaitė tarsi atsipalaidavo, o, patenkintai primerktos akys ėmė tingiai lakstyti po visą baro erdvę.

Dar vienas kruopščiai suplanuotas susitikimas su galbūt būsimu partneriu. Metus kaip grįžęs atgal į Žemę demonas atrodo nieko kito neveikė, tik atkakliai kūrė vieną po kito naudingas sąjungas. Tą padaryti nebuvo taip lengva, kaip anksčiau. Hierarchija smarkiai pasikeitė per tą tūkstantmetį ir reikėjo įdėti daugiau pastangų norint ne tik užsitarnauti pasitikėjimą, bet ir įgyti ištikimų partnerių, kurie tave užstotų kovoje prieš Amitesh klaną. Obsidian manipuliavo tuo, kad jo išvaizda per tiek metų pasikeitė, manipuliavo ir tuo, kad daug metų jo nebuvo Žemėje. Aukas tiesiog rinkdavosi jaunesnes už save, kad nebūtų atpažintas. Retas iš jaunimo domėdavosi demonų klanų praeitimi, tas kiek palengvino Obsidian veikimą.
Sutraukęs paskutinius cigaretės dūmus, demonas numetė nuorūką žemėn ir sutrynė ją batu. Susikišęs rankas į kišenes jis užėjo į barą, kuriame turėjo susitikti su jaunu vampyru, kuriam pažadėjo parūpinti nimfos kraujo. Faktas, kad to kraujo Obsidian neturi, jį sunku gauti, kai šiais laikais nimfos taip retai sutinkamos, tačiau pasikalbėti su vampyru vis tiek teikė naudos. Kaip visada, įpratęs stebėti aplinką ir ieškoti naudingų asmenų, užuot iškart ėjęs prie baro, Obsidian lėtai žvilgsniu nuskenavo kiekvieną bare esantį veidą. Nepraėjus nė pusės akiračio, jo žvilgsnis sustingo ties pažįstama fizionomija. Ir tikrai ne iš šio amžiaus. Idalia. Demonas tarsi sustabarėjo atpažinęs veidą, kuris prieš tūkstantmetį užėmė nemažą dalį jo gyvenime. Jo pagrindinis ginklas, stambiausias projektas, moteris, kurią buvo pavergęs vien tam, kad ji iš ligotos meilės aukotųsi ir darytų dėl demono viską. Kaip jis norėtų dabar tokį ginklą savo rankose turėti... Akimirksniu atrodo gerklė perdžiūvo, Obsidian pasigavo padavėją ir paprašė to paties, ką gėrė ragana, tik ne vien taurės, bet viso butelio. Vėl Obsidian akys nukrypo į moterį. Jis niekaip negalėjo patikėti, kad Idalia vis dar gyva, po šitiek amžių...
Demonas negalėjo praleisti galimybės susidurti su ragana, kuri senais laikais buvo pagrindinis jo turtas. Norėjo jos vėl visos sau, tačiau dabar neįsivaizdavo kokios taktikos griebtis, kad ji sugrįžtų su visais savo liguistos meilės jausmais. Rizika, pasimetimas, nežinojimas ką daryti - visa tai nesustabdė Obsidian su buteliu vyno prieiti prie Idalijos staliuko. Žiūrėdamas tiesiai į moters akis jis nebyliai pastatė vyno butelį ant stalo. - Idalia... - ištarė kimiai moters vardą nežinodamas ką pasakyti tokio daugiau, kas leistų prie jos priartėti. Tik norėdamas atskleisti savo tapatybę, Obsidian įlindo į moters smegenis ir užaštrino kvapo bei skonio pojūčius. Tik jis vienas, kiek žino, tą sugeba, o jos jausmai buvo pernelyg stiprūs, kad net ir po tiek metų pamirštų, kaip Quinn suteikdavo jai malonės išgyventi tokius stiprius pojūčius, kokius paprastai žmonės neišgyvena.

Galima sakyti visiškai normaliai žmogiškame Letos gyvenime tai buvo niekuo neišskirtinis vakaras. Ji neturėjo jokių slaptų susitikimų, slaptų planų ar užmačių. Seniai praėjo tie laikai, kai neramios sielos mergina tik ir ieškojo kas jos gyvenimą pavers mažiau normalų. Šiuo metu tamsių plaukų savininkei prireikė ne vieno šimtmečio, jog Idalios vardas būtų ištrintas iš istorijos puslapių, o ir viena seniausių pasaulyje egzistuojančių raganų magija jau seniai niekam nebetarnauja. Iš dalies, nė diena nepasenusiai, jau virš tūkstantmečio skaičiuojančiai raganai patiko būti taip sakant niekuo neįpatinga, todėl, Leta sau prisiekė jog niekuomet nebepasiduos kitų antgamtinių būtybių manipuliacijom, kad įsitraukti į jų vidinius pykčius ar nesutarimus. Išimtis, žinoma, kai vienas kitas padarėlis atklysta į jos parduotuvę, nusipirkti vieną ar kitą jiems galintį pagelbėti niekutį.
Keli gurkšniai gero, brandinto, tamsios vyšnios spalvos vyno atpalaidavo merginą taip, jog ši, regis, tuojaus pat "sugrius" ant minkštasuolio, ant kurio sėdėjo. Įnėrusi vienos rankos pirštus į kiek netvarkingus, pasivėlusius tamsius plaukus, mergina žvelgė kažkur į tolį. Nors, galima pagalvoti, jog čia vyksta didžiausi pasaulio apmastymai, Idalios galva buvo kaip niekad tuščia. Jau seniai ragana nesijautė tokia atsipalaidavusi ir rami. Žinoma.. Visa tai negali tęstis amžinai. Visai čia pat, šalia jos, suskambo raganos vardas, kuris buvo žinomas senaisiais laikais, vardas, kurį visi žinoję, jau seniausiai mirę, išnykę, arba tiesiog dingę. Per visą Mirren egzistavimo laikotarpį niekas į ją šitaip nesikreipė. Nerodydama pasimetimo, ir nešokdama iš savo sėdėjimo pozicijos, kelias sekundes mergina nuignoravo kreipinį, tarsi tai nebuvo skirta jai. Iš tiesų, Leta nepasiryžo įsitraukti į šį, kažkieno žiauriai pradėtą žaisti žaidimą, tačiau negalima buvo nepastebėti, jog atsipalaidavęs merginos kūnas įsitempė, o liauni pirštai tvirčiau suspaudė vyno taurę. Kas privertė Letą sujudėti ir atkreipti dėmesį į balso šaltinį? Kvapas. Vyno kvapas, saldžiai rūgštus vynuogių aromatas persipynė su stipriu spirito kvapu. Ji tarsi jautė kiekvieno, šiame bare sėdėjusio kūno kvapą, kvepalų skonius, ar, net, rodos, užuodė kiekvieno gėrimo kvapą iš skirtingų taurių. Per visą tą laiką, Letos žiniomis, tai sugebėjo padaryti tik vienas žmogus.. Tiksliau demonas.. Negali būti.. Šiam ne itin ilgam ignoravimo laikui praėjus, Idalia pagaliau nuėkėl kojas nuo fotelio, ištraukė pirštus iš plaukų, ir atsisėdo kaip itin tiesi gitaros styga, priešais atėjūną. Merginos akys tiriamai prisimerkė, o galva lengvai palinko į šoną. Kelias akimirkas merginos akys skenavo Obsidian, o lūpos, kurios iki šiol buvo kietai sučiauptos, lėtai prasivėrė.
- Jūs kažką maišote..,-švelnus, lyg lengvas vasaros vėjas raganos balsas paliko jos lūpas ir pasiekė baro erdvę. Jis skambėjo taip užtikrintai ir tvirtai, jog atrodo, apgautų bet ką. Aišku, ne vieną galingiausių žemėje demonų. Tačiau Leta neketino taip greitai "atsiskleisti", pulti į glėbį, prisiminti senus gerus laikus, ar daryti viską, ko šis prakeiktas demonas tikėjosi, jog mergina darys. Praėjo per daug laiko, nuo tada, kai jie kartu ketino užkariauti pasaulį, o Idalios gyvenimiška patirtis, galia, ir tvirtas būvis, pakeitė jaunos moters požiūrį į gyvenimą ir santykius su aplinkiniais.
- Leta, ir aš neieškau pažinčių, todėl....,- vis dar mėgindama apmauti Obsidian, ne dėl to, kad tamsiaplaukė dar vis ant jo pyko, o dėl to, kad ji tikrai nenori turėti nei su juo nei su kuo kitu jokių reikalų, ji prisistatė savo jau daugiau nei trisdešimt metų žinomu naujuoju vardu, ganėtinai šaltai ir nedraugiškai, ir nors ji neužbaigė savo sakinio, ji aiškiai leido suprasti demonui, jog šiam vakarui jai nei naujų nei senų pažinčių nereikia, o kad ir kokie Quinn planai bebūtų, prie jų Mirren tikrai nebeketino prisidėti. Tas laivas jau nuplaukė.

Demonas nė akimirkos nenutraukė akių kontakto, jis stebėjo moterį vis dar negalėdamas patikėti, kad ji dar gyva. Juk ji buvo jo ginklas, Amitesh klanas galėjo ir ją drąsiai nužudyti kaip Obisian bendrininkę, tačiau to nepadarė. O gal ji ir išdavė jį? Akmeninis demono veidas neišdavė jokios emocijos, tik akyse buvo galima įžvelgti kažkokią nepaaiškinamą ugnelę, tarsi džiaugsmą atradus pamestą lobį. Obsidian pastebėjo, kaip jo kreipinys paveikė raganą, kaip prieš tai atsipalaidavęs kūnas dabar įsitempė, kaip jos pirštai tvirčiau spaudė taurę leisdami tik dar labiau išryškėti liaunos plaštakos kaulams. Visa jos kūno kalba spinduliavo, kad Obsidian yra nepageidaujamas prie jos staliuko, bet spėkit ar tai sulaikė demoną? Jis tik atsitraukė sau kėdę ir prisėdo priešais raganą neprašydamas jos sutikimo prisijungti. Mostelėjęs padavėjai, paprašė dar vienos taurės vyno, šią gavęs įsipylė vyno ir priglaudė stiklą prie lūpų. Moters apsimetinėjimas, kad ji nėra Idalia, o kažkas kitas, sukėlė demonui pašaipią šypseną. Jis gurkštelėjo vyno žvelgdamas pro taurės kraštą į moters akis ir nuleidęs taurę padėjo ją ant stalo. Alkoholis maloniai suvilgė gerklę, vyno poskonis buvo malonus, Idalia tikrai mokėjo pasirinkti gerus gėrimus. Visas tas apsimetinėjimas kuo nesi, Obsidianui pasirodė juokingas ir vaikiškas, jis tik vyptelėjo ir papurtė galvą, tarsi nusivylęs savo moterimi. Taip, mintyse jis vis dar savinosi ją sau. Vis tik Obsidian nepasidavė moters žaidimams, jis atsilošė kėdėje, nužvelgė raganos aprangą. Anais laikais jis tikrai taip lengvai negalėdavo viešumoje nužiūrinėti jos kojas...
- Idalia, kodėl manęs nesugrąžinai? - paklausė vos vieno klausimo, kuris domino demoną. Kodėl jo lakštingala nustojo mylėti savo šeimininką, kodėl ji nesistengė, kad jos nesveika ir iškrypusi meilė vėl iš naujo atgimtų. Tūkstantmetis pragare... Ar bent jau Idalia suvokė, ką tai reiškia? Žinoma, kad ne, juk ji ten nebuvusi, jau ilgai ji karaliauja Žemėje ir nesuvokia, koks klaikus yra pomirtinis gyvenimas. Net jeigu ir Obsidian pragare nebuvo kankinys, anaiptol, tačiau jis tos vietos nekentė visa savo esybe.

Quinn pagalba paaštrinti moters pojūčiai pamažu blėsto, todėl, ji lengviau galėjo susikoncentruoti į tai kas vyko prie jos staliuko, o ne visame bare aplinkui. Jei Leta prieš kelias minutes akivaizdžiai, kiek akiplėšiškai ignoravo kadaise pamiltą demoną, tai dabar, jos akys nė sekundei nepaliko Obsidian kūno, veido, jo išraiškų ir to, ką ji tikėjosi įžvelgti jo akyse. Žinoma, vyras nepasinaudojo pasiūlymu eiti sau, o ir bandymas apsimesti jog ji ne ta pati Idalia nuėjo per niek. Tai nebuvo visai apsimetinėjimas, bandymas apgauti demoną, tame buvo ir lašelis tiesos. Idalia jau seniai buvo pamiršta, ištrinta ir palaidota. Tarp nimfų, kai dar ragana buvo viena jų, ji visuomet buvo laikoma kitokia, tvirta, grėsminga, tačiau tuo pačiu ir savotiška gėda visai rūšiai, kuri nepriminė trapaus, gražaus ir gležno padarėlio. Idalia visuomet mėgo viską turėti savo rankose.. Tai baigėsi, kai jos gyvenime pasirodė Obsidian. Jis ją apgavo, suviliojo, pasinaudojo, ir galiausiai paliko. Savaime suprantama, kad tais laikais mergina buvo įskaudinta, pažeminta, išduota. Mirren prireikė ne vieno šimtmečio kad atsigautų po tokios išdavystės, todėl Idalia buvo palaidota ir niekuomet nebegrąžinta į gyvenimą. Susikūrusi sau naują vardą, tamsiaplaukė tarsi atgimė naujam gyvenimui, ji tapo šalta, negailestinga, nejautria vieniše, prisiekusia sau daugiau niekuomet nebepasikliauti jausmais. Sulig Idalios "mirtimi" mirė ir bet kokia meilė, kurią kadaise mergina jautė šiam demonui, patogiai sėdinčiam priešais.
Leta lėtai padėjo savo taurę ant stalo, vis dar stebėdama Rexx, o jos pirštai nejučia ėmė vedžioti taurę po stalą, leisdami tvirtam stiklui nemaloniais garsais brūžinti kieto medžio paviršių. Išgirdusi vieną, trumpą klausimą, ragana nežymiai kilstelėjo antakius. Tai nuoširdžiai ją nustebino.
- Nesugrąžinau? Tu palikai mane, patraukęs savais keliais, po to, kai pasiryžau tau atiduoti viską. Gal aš ir buvau ta kvaila, įsimylėjusi mergaičiukė, tačiau niekuomet neketinau sekti to, kuris, pasinaudojęs manimi, tiesiog palieka, be jokio paaiškinimo.,- Letos balsas tikrai neskambėjo draugiškai, o tai tik pabrėžė šiurkštus jos balso tonas, kuris kažkaip sugebėjo prasibrauti pro raganos turimą balso švelnumą. Kad Obsidian paliko Letą, jai tai pasakė jos pačios sesuo, kuri, nors ir tikėjo, jog ši sąjunga pražudys raganą, tačiau niekuomet nebūtų pakenkusi savo pačios šeimai. Gal dėl to Mirren nedelsdama patikėjo seserimi ir darė viską, kad tik pamirštų demoną ir išmoktų gyventi toliau.

Kai ragana pareiškė, kad demonas ją paliko be jokio paaiškinimo, Obsidianui viduje užvirė kraujas. Kaip ji drįsta taip sakyti? Idalia buvo Obsidiano mėgstamiausia, į ją demonas daugiausiai investavo, tiek galių, tiek laiko, tiek finansų prasme. Neleido jai niekados jaustis apleistai ar kad gali už ją būti geresnių. Elgėsi su ja tarsi su karaliene, kad ji priklausytų tik jam vienam ir būtent tokiu atveju kaip mirtis, sugrąžintų jį atgal į Žemę. Bet to ji nepadarė, tik kaltino Obsidian, kad jis dingo.
Demono žvilgsnis akimirksniu apsiniaukė, žandikaulis kietai įsitempė, pirštai susigniaužė į kumščius. Obsidiano akys įsmigo į raganos akis ir įsibrovęs į jos smegenis akimirksniu užblokavo regėjimo centrus apakindamas ją. Tuoj atsistojęs priėjo prie jos, svėrė už gerklės pakeldamas jos galvą į save, tačiau nespausdamas perlenyg stipriai, nenorėjo jos sužaloti. - Turėjai mane sugrąžinti. Už viską ką dėl tavęs padariau tau tereikėjo atverti pragaro vartus ir įleisti mane atgal. Tūkstantis metų, Idalia, suknisti tūkstantis metų, kuomet turėjau per Amitesh tūnoti pragare. Nedrįsk manęs laikyti išdaviku, kuomet vienintelė išdavikė esi tu, - sugriaudėjo demono balsas, jis buvo visas įniršęs, kad vienintelis jo brangintas ginklas lemtingą akimirką jam nepadėjo. - Pasakyk nors vieną priežastį kodėl dabar neturėčiau tau nusukti sprando už tai, kad mane apleidai vos tik gavai progą, - pyktis kalbėjo demono lūpomis, jis elgėsi neadekvačiai. Obsidianui nebuvo naudinga pyktis su ragana, kuomet jos galios buvo velniškai jam dabar reikalingos. Tačiau jis turėjo pernelyg daug nuoskaudų ant jos, kad galėtų išlikti šaltas ir ramus.

Du žmonės, atsidūrę skirtingų barikadų pusėse, dabar akivaizdžiai vienas kito nesuprato. Leta nespėjo net sumirksėti, kaip jos akis užplūdo tamsa, o tvirti vyro pirštai apsivijo liauną merginos kaklą. Tačiau ji net nekrūptelėjo, nesujudėjo, neišsigando. Obsidian nenuskriaustų raganos, ir jis tai žinojo, žinojo ir ji. Tai, kad jis spaudė jos kaklą mėgindamas jos nesužaloti tai tik įrodė. Įsmeigusi savo nematančias, primerktas akis į tą vietą kur turėtų būti demono veidas Mirren net nesujudėjo.
- Pragaras?- tyliai, prikimusiu nuo spaudimo balsu prabilusi Idalia aiškiai išsidavė, kad ji nė nenumano apie ką Quinn šiuo metu šneka. Žinoma, jei ji būtų žinojusi, kad jam atsitiko bėda, ji jį būtų ištraukusi, tačiau, tik dabar, Leta suprato, kad tada ji buvo akivaizdžiai deinformuota.
- Man sakė kad aš tau nebereikalinga.. Kad gavai ko norėjai ir patraukei savais keliais..,- greitai, kiek tai leido užspaustas kaklas išbėrusi savo istorijos pusę, mergina jau nebeatrodė pikta. Nors balsas, apart užkimimo skambėjo kiek bejėgiškai, Leta vis dar nerodė jokių emocijų, žinoma, ir nesipriešino Obsidian pykčio priepoliui. Jei jis būtų norėjęs, būtų ja jau atsikratęs, užuot leidęsis į kalbas. Į paskutinį jo klausimą ragana neatsakė. Ji neprivalėjo jam nieko įrodinėti, ji nebeketino jam gerintis ar maldauti pasigailėjimo. Ir, jei tai po ilgo tūkstantmečio atėjusi Idalios paskutinioji, mergina ketino ją pasitikti išdidžiai, su sau būdingu šaltumu, arogancija, išdidumu. Vis dėl to, demonas nebus toks kvailas ir nežudys didžiausio magijos paslapčių ir įnagio turėtojo. Jei prieš tūkstantį metų Mirren buvo galima laikyti naudinga, tai šiai dienai mergina buvo tiesiog neįkainojama.

Vos tik moteris išspaudė vos vieną žodį, demonas iškarto suvokė, kad ji nesupranta apie ką eina kalba. Ir šį kartą tai nebuvo netikusi vaidyba. Vis dar kiek šnopuodamas iš pykčio Obsidian pamažu stengėsi nuraminti save vien tam, kad nustotų daryti vieną klaidą po kitos. Jam Idalijos dabar reikėjo kaip niekad, tad jos skriaudimas vargu ar padės ją susigrąžinti. Pamažu demonas vėl įsibrovė į raganos smegenis ir grąžino jai regėjimą, nors jo įsiūčio kupinos akys vis dar buvo įsmeigtos į moterį. Kaklą vis dar laikė, tik pirštus kiek labiau atleido ir nykštį nukreipė į smakrą.
- Tu mane nuvylei, smarkiai, - galiausiai išklausęs raganos versijos sausai ištarė demonas ir paleido raganos kaklą. Atsišliejo per žingsnį atgal, bet vis tiek jos nepaleido iš akiračio. - Tačiau esi man skolinga tūkstantmetį. Už viską ką dėl tavęs padariau ir kiek tau suteikiau, net nedrįsk nuo manęs iš naujo nusigręžti, - demono balsas nieko gero nežadėjo, jis tikrai nepaleis Idalijos taip lengvai, kai ją rado. Neleis jos niekam turėti, jeigu reikės, terorizuos šią būtybę kol ji pati pasiduos. - Kas dabar rūpinasi tavo altoriumi? - paklausė griežtai reikalaudamas atsakymo, net ir jeigu praėjo tiek daug laiko, Obsidian neapkentė minties, kad jo ragana ima galias iš kito demono, o ne Quinn.