automobilių stovėjimo aikštelė

Harlandui vienas įprastesnių vakarų, kuomet klaidžiodamas tamsiu paros metu po įvairius klubus ar susibūrimo vietas jis ieško savo aukų. Daugiausia nimfų. Kadangi šįvakar nieko nepavyko rasti vampyras ganėtinai suirzęs, iš klubo išsiveržia su visa jėga, tuo pačiu dar stumtelėdamas prie durų stoviniuojantį žmogelį. Galėtų čia pat jam perkąsti gerklę ir numalšinti troškulį, bet žmonės jo nedomina. Jau nebe. Žingsniuodamas per automobilių stovėjimo aikštelę Harland jau iš tolo pastebi, kad ant jo mašinos kapoto sėdi kažkur matyta būtybė, be galo daili moteris, bet tuo pat metu alsuojanti šaltumą. Tai bent vakaro laimikis... tiesiai ant automobilio. Prisiartinęs vyras įkvepia ore sklandančio aromato, bet tai neprimena nimfos kvapo. Įsižiūrėjęs į moterį jis susiraukia, yra Dina matęs jau ir anksčiau, vieną kartą jie netgi kalbėjosi, bet pernelyg trumpai, kad Nixon ją gerai įsidėmėtų kaip asmenybę. Nežino jos istorijos, bet veikiausiai tokia, kaip ir daugumos raganų - vampyras išprievartavo ir netekus nekaltybės nimfa prarado savo įprastą pavidalą. Ji tikriausiai nekenčia vampyrų, bet Harlandui tai nė motais, juk ji pati čia atėjo. - Lyg ir nieko tau nepadariau, kad braižytum mano automobilį, - tarsteli jis su šypsenėle, nužvelgia Diną nuo galvos iki kojų, tada dar žengia kelis žingsnius arčiau mašinos. Ne nimfa, bet šiam vakarui bus gerai. O jos žavesys traukte traukia.

Dinai išsitraukus peilį ir pridėjus ašmenis prie automobilio dažų, Harland veidas persimaino, nebeatrodo toks draugiškas. Praveria burną ir iššiepia iltis, nuožmiai pasiryžęs ginti savo turtą. - Nedrįsk, - sušnypščia piktas, bet artyn neina. Viskas aišku. Ji keršija visiems sutiktiems vampyrams, nepriklausomai nuo jų elgesio. Juk Nixon pradėjo gana mandagiai, nevydamas raganos nuo kapoto. - Tai... ko čia atklydai? - paklausia išsitraukdamas raktelius ir atrakindamas automobilį. Atsistoja beveik šonu į Dina, ne todėl, kad bijotų jos mažyčio peiliuko, kuris neturėtų jokios žalos vampyrui, bet apskritai dėl neprognozuojamų raganos veiksmų. Kad ir ką Dina pasakytų, tai neprivers Harlando apsigalvoti dėl jo ketinimų. Jis privalo žūtbūt šiąnakt pasimaitinti. - Ketini mane sužeist? - paklausia kilstelėdamas antakį ir žaismingai šyptelėdamas. Patinka jam tokie žaidimai, iš šalies atrodo, kad jiedu arba labai keistai flirtuoja, arba tiesiog vienas kito negali pakęsti. Aukso viduriuko nėra.

Tos jo išieptos iltys...Jei tik galėtų paimtų ir nulaužtų jas. Su pasibjaurėjimu nužvelgė tą būtybę, bet ta jo pasikeitusi mina įžiebė raganaitei kažkokio tais žaidimo pradžią, jai netgi patiko, kad vyras taip sureagavo. Kai buvo užėjęs žudymo periodas, visus silpnus vampyriūkščius Dina pirma suerzindavo, o tada pasinaudodama jų įniršiu pribaigdavo. Bet su šiuo nėra taip lengva, ir kažin kada ji sustiprės tiek, kad galėtų įveikti Harland. Tikriausiai elgiasi kvailai, kad taip šakojasi prieš seną atgamtinę būtybę, bet negali rodytis, kokia silpna vis dėl to yra. Suraito šypsenėlę veide, kai vyras šnypščia, bet peiliu taip ir nepaliečia jo turto. Kai automobilis cypteli, mergina pasuka galvą į šoną, kur vampyras stovi taip arti, kad net lengvai baugu gali palikti.
-Pavežėk mane, ką? -Nekaltai klausteli delnu perbraukdama per automobilio kapotą. -Pasakysiu kur, -Nušoka ant žemės, kone prisiliesdama prie vyro. 
Kitas jo klausimas prajuokina raganiūkštę, ji skambiai nusijuokia. -Negi išdrysčiau brūkštelt šiuo beverčiu peiliuku senam, galingam vampyrui? -Nusistebi suvaidintai, juk aišku imtų ir brėžtų jam, jei reiks taip ir darys, nes jo žvilgsnis vis užčiuopiantis ją, nieko gero nereiškia.

Harland nėra toks naivus, kad taip lengvai sutiktų pavežėti raganą, tad po jos prašymo vyras nusijuokia ir atsišliejęs nuo kapoto pasisuka į durelių pusę. Tikėtina, kad Harlandui ją nuvežus į sutartą vietą Dina puls iš pasalų, galbūt panaudos UV spindulius ar medinį kuolą ir taip pražudys vampyrą. Nors jis gerokai stipresnis už raganą, bet vis tik nėra linkęs ja pasitikėti šią akimirką. - Kas man bus už tai? - iškart paklausia, pripratęs už savo paslaugą gauti kažką atgal. Kilsteli abu antakius kai Dina pabrėžia Harlando amžių, nejaugi jai kas nors apie jį pasakojo? Žinoma, tiek metų pragyvenęs Auckland jis jau ganėtinai žinomas vietinių, bet Dina dar jauna. O galbūt apie Harlando solidų amžių išduoda jo XX a. manieros ir bendravimo forma? Jis tikrai pernelyg mandagus, visuomet atsirenkantis žodžius, nė iš tolo neprimena šių laikų vampyrų. Jam prireikė laiko apsiprasti naujajame amžiuje, prie visų technologijų, maisto naujovių, kurių vis karts nuo karto paragauja, net jeigu energinės vertės tai nesuteikia. - Manau, galėtum. Tik ar tai tave gelbėtų, - pasako šyptelėdamas ir vėl atidengdamas savo iltis, kurios kol kas nedingsta dėl vampyro susierzinimo.

-Galėsiu išburti tau iš delno, -Mergina čia nesuprasi kalbėjo juokais ar ne juokais, bet vyrui nusisukus į dureles, su akivaizdžiu susierzinimu ar tai absurdiškumu, Dina priartinus palietė sunertus jo pirštus, kurie jau ketino daryti dureles. -Negi pasielgsi taip ne džentelmeniškai ir nepadėsi merginai pasiekti saugesnę vietą? -Suraitė klausimą nužvelgdama vampyrą, vos jam veide atsirado nustebęs žvilgsnis. Ar jis toks nustebęs, kad Ophelia brūkštelėjo, jog jis senas vampyras? Tai gan akivaizdu. Jis puikiai valdosi, nepuola griebt už kaklo, ne taip kai tie jauni, kvaili ir išbadėję gyvūliai. O ir girdėti tekę apie jo pavardę iš tų laikų, kai buvo nimfa.
-Kažin...-Suraukia nosytę nusijuokdama. Nepagelbėtų tas peiliukas ko gero, nebent tinkamą vietelę atitaikytų.

Dinai pažadėjus išburti iš delno Harland nebesusivaldo ir skambiai nusijuokia, delnu įsirėmęs į automobilio stogą. - Tie jūsų žaidimai manęs nedomina, - pasako ir nuleidžia akis į merginos pirštus ant jo pirštų. Ji tikrai moka vilioti, nors nekvepia taip gardžiai, kaip nimfos, bet žavesio nepraradusi. Dinai užmetus kitą klausimą vyras pavarto akis, atitraukia ranką nuo raganos pirštų ir praveria vairuotojo pusės dureles. - Kaip nemandagu iš tavo pusės. Iš pradžių užsiropšti ant mano mašinos kapoto, grasini tuo juokingu peiliuku subraižyti dažus, o dabar bandai mane sugėdinti, kad nesutinku tavęs pavežt, - pakraipydamas galvą ištaria, bet tuoj veide susiformuoja lengva šypsena. Galiausiai atsidusęs vampyras nužvelgia Diną dar kartą ir prikanda lūpą. - Iki kur reikia nuvežt? - pasidavęs paklausia, šiaip ar taip, jeigu turės savo vakaro grobį arčiau savęs, bus tik geriau. Net jeigu tas grobis yra šiek tiek pavojingas. Lėtai paeina kelis žingsnius į priekį, nenuleidžia akių nuo raganos, apėjęs automobilį praveria keleivio dureles, taip kviesdamas Ophelia sėsti vidun. Gal jis ir atrodo žiaurus ir abejingas kitų emocijoms, bet savo manierų nepamiršo.

Kai jos ranka nuo vyro grįžta atgal į savo vietą, moteris suneria jas po krūtine ir pašaipiai nužvelgia vampyrą. Taip, Dina savo nesąmonėm ir erzinimu gali išvesti iš proto. Ji mažai galvoja ką kitas pamanys apie jos elgesį, daro ką nori, kaip kad prieš keletas minutes užsinorėjus užsiropštė ant svetimo automobilio kapoto, ir dar netgi išdrįso ašmenis išsitraukt prieš daug galingesnį vampyrą ir taip jį priverst parodyt iltis. -Įžulumas viena iš mano stipriųjų savybių, -Mirkteli, kai vampyras papasakoja eigą ką ji nuveikė ir kaip suraitė nemokamą pervežimą į reikiamą vietą. Realiai mergina nelabai ir turėjo tikslios vietos kur jai reiks grįžti, tad personai paklausius, ji sugebėjo nepasimest ir rovė kažką iš minties. -Į miesto aikštę, -Šypteli, ir taipogi neatitraukdama žvilgsnio nuo Harland, kai jis perėjo pro ją, kad atverti keleivio dureles, pajudėjo įlipti į automobilį. "Galbūt tai paskutinė mano kelionė" susimąsto jau sėdėdama viduje, bet mestelėjus koją ant kojos, tiesiog susitaiko su tuom kas bus, arba ką duos likimas šiame vingyje kai ji pasirinko kelionę su suirzusiu vampyru.