In/out

in.

Įeina

Roxanne nuotaika nebuvo pati pakiliausia. Buvo planuota su draugais pasidaryti barų vakarą, t.y. keliauti per populiariausius centro barus išgeriant po vieną gėrimą kiekviename, kol galiausiai prisiliuobi tiek, kad vargiai paeiti gali. Suorganizuotame vakare turėjo dalyvauti ir Roxanne vaikinas Matthiew, tačiau jis paskutinę akimirką atšaukė planus pamelavęs savo panelei, kad draugą ištiko bėda ir jam reikia važiuoti į kitą miestą padėti su sugedusia mašina. Tad kiekvienas išgertas merginos gėrimas buvo tik iš ilgesio ir nevilties. Faktas, kad naiviai įsimylėjusios bei besiilginčios merginos nuotaika veikė ir kitus, todėl draugai sumąstė vietoj dar penkių barų aplankymo tiesiog nusitempti Roxanne į klubą, kad ji iššoktų savo visą liūdesį ir tiesiog normaliai pasilinksmintų su draugais.
Klubas 1885 apskritai nebuvo ta vieta į kurią Roxanne nueitų viena savo noru. Tačiau su bečiauškančiomis draugėmis ir vis akį merkiančiais draugais, slogi nuotaika akimirksniu pasikeitė į pakenčiamą. Visai atsirado noras kratytis pagal elektroninę muziką, prisigerti dar daugiau kokteilių, kad nebegalvoti apie tai, jog šį vakarą turėjo it katė glaustytis prie savo mylimo vaikino. Net jei klubas buvo ir sausakimšas, net penkias minutes pabuvoti jame nereikėjo, kai Roxanne akys įsmigo į iki skausmo pažįstamą fizionomiją. Jos Matthiew. Vaikino delnai buvo uždėti ant aiškiai padauginusios merginos užpakalio, o liežuvis sugrūstas į jos burnos ertmę. Pas jokį jis draugą nevažiavo... tik ištaikė progą nuvykti į klubą, kuriame galėtų pagrabalioti kur kas figūringesnę ir labiau ištvirkusią merginą, kuri jam nesilaužydama duotų. Ne taip, kaip kukli Roxanne, kuri dar nesugebėjo perlipti per save, kad sugebėtų išsirengti nuogai prieš savo pačios vaikiną.
Akimirksniu merginos akys pritvinko ašarų, ji jautėsi pažeminta prieš savo draugus, išduota savo vaikino ir ėmė jausti jam akliną pyktį, kad jis ne tik ją išdavė, bet ir pamelavo tam, kad galėtų pašėlioti su kita. O Roxanne taip rūpinosi... Visą vakarą siuntinėjo jam žinutes, į kurias taip ir negavo atsakymo. Dabar jau aišku kodėl. Supykusi ir įskaudina, Evie stvėrė už ką tik užsisakyto gėrimo stiklinės ir per žmones prasibrovusi iki Matthiew, ne tai, kad būtų šliūkštelėjusi jam alkoholio į veidą, kaip rodo per filmus, bet paleido jam į galvą visą stiklinę su gėrimu. - EIK NACHUI, MATT, NEKENČIU TAVĘS, - užbaubė Roxanne per ašaras ant sutrikusio vaikino ir daugiau neištvėrusi tos žeminančios situacijos, iškart puolė brautis pro žmones link išėjimo. Apstulbęs ir gerokai apdujęs nuo smūgio vaikinas nespėjo net susigaudyti kaip Roxanne jau buvo dingusi iš jo akiračio.
Besišluostydama ašaras Evie išėjo į lauką, giliai įkvėpė oro į plaučius ir tik apsičiupinėjusi suprato, kad paliko rankinuką su telefonu ir pinigais pas draugę pasaugoti. Nenorėjo nieku gyvu grįžti į klubo vidų, norėjo tik namo, apsikabinti pagalvę, keikti Matthiew ir verkti. Eiti pėsčiomis? Dvidešimt kvartalų? Roxannės kojos ir taip nebenešė po visų tų girtų vakarinių pasivaikščiojimų, tad ji užuot priėmusi kokį nors adekvatų sprendimą, tiesiog taip ir prisėdo per kelis metrus nuo klubo durų atremdama nugarą į pastato sieną.

Dar vienas vakaras. Dar vienas planas paaukoti kažko laiką sau. Emel žingsniavo gatve, kol akys neužkliuvo už pastato su šviečiančiais skaičiais, nors vaikinas buvo apsirengęs per daug paprastai kaip klubui, bet buvo praleistas, juk žino, kad pastarasis yra kito naktinio klubo savininkas. Balti sportbačiai, juodi džinsai, kurie atvėrė skyles per kelius ir juodas džemperis, kurio raištukai iš karto privertė vieną blondinę su trumpu sijonų pabandyti pritraukti jais vaikiną arčiau. Jis tik iššiepė baltus dantis ir prisiartino prie alkoholiu dvokiančios panelės. Vaikino ilgi pirštai slankiojo per jos kūną, kuris buvo priglaustas raudonos medžiagos. Jautė, kad jos delnai užlindę po džemperiu, lyg norėtų pastarąjį nutraukti, nes po juo neturėjo marškinėlių. Emel vos pakreipė galvą ir primerkė akis, lyg klausdamas. Blondinė suprato su savo apkvaitusia galva, kad tai yra kvietimas, todėl pirštai traukėsi prie diržo sagties, kuri laikė džinsus ant juosmens. Demonas atsitraukė. - Tu nenori to daryti, nejauti man tokios traukos. - Jis kalbėjo tyliai, bet jai ir nereikėjo girdėti, žmonių emocijos buvo valdomos taip paprastai. 
Emel patraukė prie baro ir užsisakė kelis degtinės šotus. Alkūnė buvo atremta į barą. Užvertė galvą į viršų ir iškvėpė orą per nosį. - Kas, nedavė? - Vyriškas balsas atsiliepė. Vaikinas žinojo, kad čia vienas iš barmenų, o jo "aura" tiesiog švytėjo tamsa. Demonas. Vardo neatsiminė, bet suprato, kad jie praeitą savaitę kalbėjosi. - Atvirkščiai, bandė kažką, bet juk žinai mane, netraukia šviesiaplaukės, o ypač žmogus... Tiksliau, toks žmogus. - Emel atsakė pasukdamas galvą į pliką vyrą ir pirštais suėmė mažą taurelę, iškėlė visai sau ties akimis, lyg siūlydamas tostą ir užvertė į burną. Paskui dar vieną. - Duok visą butelį. Žadu šiandien pasilinksminti. - Vaikinas sudarė kreivą šypsnį su lūpomis, o barmenas vos susiraukė. - O tai ne kiekvieną dieną tą darai? - Jis patraukė pečiais ir ištiesė degtinės butelį. - Į sąskaitą. - Mirktelėjo akimi, kai sugriebė šaltą stiklą. Atkėlė užpakalį nuo taburetės. 
Vaikinas užvertė butelį prie lūpų ir įtraukė deginančio skysčio į vidų. Lyg laižytum liepsnas, buvo per daug malonu. Akys nukrypo į tamsiaplaukę, kuri prasiskynė kelią pro jį, atrodė, kad net nepastebėjo, kas jam būdavo neįprasta, nes juk būti nematomu - ne jo arkliukas. Emel nukreipė dėmesį į tamsiaplaukės siluetą, kuris nupėdino link poros, kurie glamžė vienas kitą aikštelėje. Ji kažkuo trenkė vyriškos lyties atstovui į galvą, nes pabiro stiklai. Emel išsižiojo ir išsišiepė, lyg būtų pamatęs pačius gražiausius fejerverkus. Keiksmažodžiai, kurie sekė po to, taip pat pridėjo šiam vaizdui malonumo. Mergina skubėjo atgal, Emel matė, kad akyse buvo ašaros. Nežinia kodėl, bet tai visada suteikė jam laimės. Galbūt kažkieno kančia ir skausmas yra tai kas pajungia jį, bet argi taip nėra daugumai demonų? Turėjo pasirinkti, ar sekti nukankinta siela, kuri atrodė jam kažkuo įdomu, ar likti viduje ir išgerti visą naktį kaip butelį su skysčiu, nes valandos dings kaip alkoholis gerklėje. Emel pasuko link išėjimo.
Rudaakis išėjo iš klubo ir akimis perbėgo gatvę, tamsiaplaukės nematė, o tada akys nukrypo į kairę. Ji sėdėjo ant žemės. Jos kvapas, kažkas su juo buvo kitaip. Nimfa. Štai kodėl kojos tiesiog pačios išvedė jį iš klubo į lauką. Tamsiaplaukė buvo suknista nimfa. Šitų padarų kvapas ir grožis buvo vienintelis toks traukiantis, kad priverstų net ir demonus truputį eiti iš proto. Dažniausiai jie puldavo šios rasės merginas, bet Emel su ataka turėjo kita sąsają. - Žinau, kad neturėčiau tokio elgesio girti, bet buvo gražu žiūrėti. - Vaikinas išleido į darbą savo baltus dantis ir šyptelėjo. Tamsiaplaukis atsisėdo šalia merginos. Nugara nuslydo per sieną. Ištiesė butelį į jos pusę. - Vaišinkis, manau, kad tau reikia. - Rudos akys tyrinėjo ašarotą veidą, bet nesulaikė į akių, kurios nuslydo žemiau raktikaulio, kadangi buvo taip arti. Tada nenoromis buvo priversta žvilgsniu nučiupinėti kiekvieną jos tatuiruotę, nes jų nebuvo įmanoma nepastebėti.
Sulenkė kelius, džinsai šiek tiek įsitempė per šlaunis. Galva atrėmė į sieną ir vos pakėlė smakrą, rudos raineles žvelgė į tamsiaplaukės pusę. - Emel. - Prisistatė, įkvėpė deguonies, bet jautė tik saldų kvapą, kuris liko po nimfos aromato patekusio į burną. Pirštai pervedė per šiek tiek susigarbanojusius plaukus ir apsižvalgė aplink, lyg tikrindamas ar nėra liudininkų. - Tu čia atėjai viena? - Galbūt skambėjo šiurpiai, bet vis tiek paklausė. Jo veidas, tos mielos akys ir nekalta šypsena, nei vienas žmogus dar nepagalvojo, kad jis galėtų kažką pikto padaryti, o dažniausiai taip ir būna. Emel apgalvojo kiekvieną žodį, nes mintys norėjosi brautis iš lūpų. Visada elgdavosi kaip dozės negavęs narkomanas, kai prieš akis būdavo nimfos, o  ypač jei pastarosios dar nieko neturėjo. O ar jis galėjo pasakyti, kad šitos kūnas niekam nepriklausė? Nelabai, dažniausiai pasidaro aišku, kai po to, jos netenka to traukančio kvapo, lyg iš jų būtų kažkas atimta. Ar jis skaičiavo tai? Galbūt ir turėjo apytikslį skaičių. Neskaičiavo kiek žmonių paskerdė, bet turėjo tam tikrą apvalinimą ties nimfų sugulovėmis. 
- Ei, ir tikrai neverta dėl to verkti. - Jis žvelgė į drėgnus žandus. Tikriausiai pastarasis buvo jos žmogiškas kompanionas, o toji figūrą prilaikanti mergina buvo ne jo draugė. Emel šiek tiek pasislinko ir nykščiu pervedė  per tamsiaplaukės žandą, lyg norėdamas nuvalyti jos ašaras ir padėti, bet pastarasis tiesiog norėjo paliesti jos odą, o tai atrodė kaip puiki galimybė. Akys nuslydo per žandą iki lūpų, o tada vėl užkilo iki tamsių akių. - Rasi kažką geresnio. - Jis beveik šnabždėjo, tai jau net neskambėjo kaip paguoda, o bandymas pritraukti jos visą dėmesį sau. Demonas vos šyptelėjo, tik kilstelėjo lūpų kamputį ir vėl atsirėmė į sieną. Tikėjosi, kad šiąnakt nereikės dalintis tik degtinės buteliu,o gaus daug daugiau.

Roxanne mažiausiai tikėjosi, kad ją užkalbins nepažįstamas žmogus. Naiviai vylėsi, kad bent vienas iš šio vakaro kompanijonų atlėks paskui ją guosti. Bet tuomet Barrett suvokė, kad visi jos draugai, kurie buvo kartu su mergina kur kas labiau yra Matthiew draugai, nes per jį su visais ir susipažino. Apskritai, Roxanne iki pažinties su tuo kuinu nebuvo populiari, turėjo vos vieną draugę, bet ir su ta ne per įdomiausiai laiką leisdavo. Nervino tas faktas, kad jos visi daiktai klube, dar labiau nervino mintis, kad tikriausiai draugai subėgo guosti Matthiew, nes gi jis čia auka gavęs į galvą. O Roxannei juk persmeigė širdį...
Kvailai keista tokiai situacijai, bet paprasti vyro žodžiai privertė Evie apgailėtinai sukrizenti. Nejuokinga, tikrai, bet ji krizeno, tarsi iš nevilties. - Mažai jam kliuvo, reikėjo barščius paleisti, - atsidūsdama pasakė mergina ir skubiai apsišluostė veidą pirštais, nepakentė verkti kitų akivaizdoje, taip jausdavosi tik dar labiau apgailėtinai. Bet tai nereiškia, kad viešumoje jai pavyksta visuomet sulaikyti ašaras. Trūksta kietumo širdžiai.
Gavusi butelį Roxanne net nesvarsčiusi stvėrė už jo ir staigiai užsivertė. Emocijų apimta ji visiškai negalvojo, nei kad degtinė tikrai ne jos gėrimas, nei kad bus taip stipru. Evie gerokai užsikosėjo, bent jau neišlaistė likusio skysčio ir susiraukė nuo aitrumo gerklėje. - Kas čia per velnio gėrimas... - suburbėjo ji atiduodama butelį atgal, bet užteko ir tiek, kad alkoholio kiekis kraujyje gerokai šokteltų ir galva dar labiau įkauštų. Na, Evie visuomet gerokai padauginusi įgyja kur kas daugiau drąsos, kitaip net nesiveltų į kalbas su nepažįstamu žmogumi ar tuo labiau negertų iš jo rankų.
Išgirdusi vyro vardą Roxanne pagaliau normaliai pažvelgė į jo veidą, teko prisimerkti, nes vaizdas nebuvo toks ryškus, kaip kad norėtų. - Roxė, - trumpai pasakė, lyg pilną vardą ištarti liežuvis būtų per daug sunkus nuo suvartoto alkoholio. Paklausta ar atėjo viena, mergina patempė lūpą, vėl gerklę ėmė gniaužti kylantis verksmas. Viena. Toks suknistai liūdnas žodis. - Mhm... - tenumykė ir iš karto atsikrenkštė, dar specialiai sau tarsi paslapčiomis gerokai įžnybė į šlaunį, kad susiimtų ir neleistų sau pasiduoti emocijoms. Bet ant krūtinės taip sunku...
Emel pasakius, kad neverta dėl to verkti, mergina suraukė antakius, tarsi norėdama pasakyti, kad jis nieko nesupranta. Jai skauda, jai pikta, ji tik nori verkti ir rėkti nesavu balsu. Tačiau lūpos liko kietai sučiauptos iki to momento, kai vyras prisilietė pirštais prie veido. Štai ko jai reikėjo dabar labiausiai - trupučio rūpesčio ir paguodos. Būdama pakankamai išgėrusi, kad pamirštų kuklumą ir privačią erdvę, Evie pasislinko arčiau Emel ir padėjo galvą jam ant peties. - Aš dėl jo būčiau padariusi viską... Viską. O jis va, laižosi su kita, kai turėjo būti su manim. Bandai būti pati geriausia mergina, o gaunasi kažkaip atvirkščiai,- jau liejo savo širdį Roxanne nesusimąstydama, kad apkrauna nepažįstamą žmogų. - Emel... kodėl mylėti taip skauda? - šniukštelėjo ji nosimi ir pakeitusi pozą tik padėjo smakrą ant vaikino peties. Vargu ar Roxanne apskritai suvokė ką reiškia mylėti, Matthiew tebuvo jos pirmas rimtas susižavėjimas, kuris sulaukė panašaus atgalinio atsako. Kažin ar ji mylėjo tą storžievį, matomai ji tiesiog mylėjo pačią meilę, poros idėją, bet ne tą žmogų, kuris visiškai nevertino savo merginos. - Tikriausiai ir tu esi kokią gerą mergaitę įskaudinęs, ane? - burbtelėjo Roxanne jau atsitiesdama, galva sukosi, tad pamirkčiojo kelis kartus. - Noriu rūkyt, - pasakė iš oro, nerūkanti ji visai, bet va dabar nori ir viskas.

Emel vos prunkštelėjo, lyg išleisdamas reakcija į jos replika dėl barščių. Jam sukosi kitokie žiaurūs vaizdiniai, kuriais gana smagiai būtų galima nukankinti tą asmenį, bet žodžio patvirtinimo jis nedrįso sakyti, nes būtų labai netaktiška atskleisti, kad yra visiškas sadistas. Butelis buvo atimtas iš jo rankų, nes buvo siūlomas. Demonas stebėjo kaip tamsiaplaukė godžiai geria jo įteikta alkoholinį gėrimą. Stebėjo judantį sprandą, lyg jam būtų gaila praryjamo skysčio. Nebuvo vampyras, bet į kaklą žiūrėjo kaip į savo išsigelbėjimą. Pridengė rodomuoju pirštu savo lūpas, o nykštys vos prisilietė prie žando, lyg jam staiga pradėjo skaudėti dantis ir prispaudė ranką, mažino skausmą. Jis tiesiog uždengė pražiotą burną, kuri lėtai išleido susikaupusį deguonį. 
Tamsiaplaukis apglėbė pirštai butelį ir pasidėjo jį sau tarp kojų, tiksliau už sėdimosios, ne į šoną prie savęs, ar prie merginos. Ne velnio,  o demono, bet visai netoli šovė pastaroji. Vaikinas tik nusišypsojo. - Degtinė. Paprastas mirtingųjų gėrimas. - Jis paaiškino ką mergina susipylė į skrandį, lyg tai būtų dažnai vartojamas termino apibūdinimas. Žinoma, kad pridėjo menka šypsena. Roksė. Tikriausiai Roksana. - Malonu. - Tik tiek pratarė. Kodėl jis paklausė vardo, jums tikriausiai būtų įdomu? Ne todėl, kad jam pastarasis rūpėjo, o todėl, kad galėtų jį naudoti besikreipiant. Kažkodėl žmonėms labai patinka girdėti savo vardą, ypač jei jį taria kas nors kitas. Numykimas. Pergalė. Emel atsikvėpė, lyg sužinojo, kad išlaikė egzaminą, nebuvo panašu, kad Roksė tai sureikšmins, nes jos primerktos akys rodė, kad ji net nelabai mato kas šalia jos sėdi, tai tuo labiau nekreips dėmesio, kad tamsiaplaukės buvimas vienai vaikinui atrodo kaip pliusas.
Vaikino pirštai lėtai spaudė minkštą ir švelnią Roksės odą. Buvusi įtampa matomai sumažėjo. Kad ji žinotų kiek žmonių pasmaugė šitos rankos, kiek džinsų sagčių jos atsegė, kiek kraujo balų jos pagamino, o dabar, Emel tiesiog švelniai glostė jos skruostą, lyg suteikdamas jai išsiilgta paguoda, nors tokiam elgesiui turėjo savo savanaudiškų tikslų. Jis šiek tiek susiraukė, kai tamsiaplaukė atrėmė savo galvą ant jo peties. Ne todėl, kad nepatiko, nelabai tikėjosi, kad tai įvyks, ne todėl, kad nepasitikėjo metodais, bet ji buvo panašesnė į tokią, kuri neleis pažeisti savo asmeninės erdvės. Bet čia tikriausiai alkoholis padėjo. Vaikinas pakėlė savo ranką, kuri buvo prispausta prie šono, ji nuslydo per sieną, virš Roksės galvos ir lėtai nusileido ant jos plaukų, lyg ramintų. Pirštai tai paskęsdavo, tai vėl pasirodydavo iš už sruogų. - Negalvok apie jį, koncentruokis į kitus dalykus. Neverta eikvoti laiko tokiom mintims. - Emel pasuko galvą į kairę. Kvapas buvo toks stiprus, kai tamsūs plaukai buvo beveik prie pat lūpų, veido. Vaikino akys nuo tamsių plaukų nuslinko žemiau. Jis sugniaužė laisvą ranką, kuri buvo ant jo sulenktų kelių, nes kairė glostė jos plaukus, o dešinė bandė valdytis nuo vaizdo, kad nesugalvotų pagrabinėti krūtinės. - Kodėl taip sunku? Nes tai žmogiška emocija, kurią jaučia dauguma. Netinkama individą pasirinkai, tai tiek. - Neskambėjo jau taip drąsinamai, galbūt net taip, lyg kalbėtų apie žmones, kaip ne apie savo rasę. Na, žodžių atgal į burną neįdėsi.
Jis nežinojo ką reiškia mylėti, ką reiškia, kad skaudėtų, demonai juk nėra susipažinę su fiziniu ar emociniu skausmu, kad ir kaip vaikinas bando įrodyti, kad broliai ir seserys turi jausmus, tuos tikrus. Atremtas smakras buvo toks sunkus svoris, ne dėl tiesioginės prasmės, o tas artumas, kurio ji dabar užsisakė. Išgirdęs Roksės klausimą, vaikinas suspaudė lūpas, nežinia ar todėl, kad norėjo slėpti savo velnio šypsena, ar todėl, kad nesugalvojo kaip čia geriau atsakius. - Tikriausiai, kartais tai padarom nenorėdami. - Jis vos palingavo galva. Sudarė tokį įspūdį, kad yra taip padaręs, o to gailisi. Pirma dalis tiesa, bet antra -ne. Emel pakėlė antakį, kuris buvo šiek tiek prakirstas, o toje vietoje matėsi randas. Jis ištraukė cigarečių pakelį ir vieną cigaretę. Paskui pastarąjį įsidėjo į kišenę. Tamsus žiebtuvėlis pasiglemžė liepsnomis pagaliuką. Emel įtraukė dūmą ir pasuko galvą į Roksę, tarp dešinės pirštų laikydamas cigaretę. Kariojo galiausiai atlipo, buvo permesta vos ne per jos pečius. Pirštai sugriebė merginos smakrą ir prisitraukė prie pat savojo veido. - Truputį prasižiok. - Tyliai pasakė ir vėl įtraukė dūmus, pasislinko arčiau, lyg bučiniui, bet tada praviros jo lūpos išleido cigaretės dūmus į merginos burną. Jis lyžtelėjo apatinę lūpą ir išsišiepė, likusius dūmus išleisdamas per nosį. Emel atsitraukė ir įteikė cigaretę tamsiaplaukei. Pats dabar visiškai atremdamas nugarą į sieną.
Kol nimfa rūkė, jis pasiėmė butelį, kuris buvo tarp jo kojų ir užsivertė. Užsimerkė ir sumažino turinį dar keliais mililitrais. Vos susiraukė. Šitas šūdas geriausiais dalykas, kurį žmonės sukūrė. Jis padėjo alkoholį ant žemės prie šono. Akys vėl nukrypo į Roksės pusę. - Daugiau svaigalų ir cigarečių pas mane bute... Sudomino? - Vaikinas iš kart paklausė, nes nežadėjo čia visą vakarą ant žemės sėdėti ir šalti užpakalį. - Rokse... - Dar pridėjo, lyg sakinys nebuvo užbaigtas, kol nepasakė jos vardo. Net pastarasis skambėjo kaip koks nepadorus juokelis iš jo lūpų. - Beto, čia gali sušalti. - Jis pridūrė, kad tai neskambėtų per daug nepatikliai, nors tikriausiai blaivam šios panelės protui, tai būtų raudona vėliava. O šis asmuo stengėsi atrodyti kuo nekaltesnis ir ramesnis, bet mintyse jis jau dešimt kartų nuplėšė jos drabužius ir patvarkė ją. Vaikino miela šypsena slėpė tiek daug galimų scenarijų, kad buvo sunku spėti susigaudyti ties kuriuo jis žada pasilikti. Visų pirma, net neatrodė, kad jis susivokia kas yra, nimfa tikriausiai nebūtų apsistojusi tik su stikline per galva. Na, Emel žadėjo išsiaiškinti tai.