Vampyrai

Harland gimė 1930 m. Jis buvęs narkomanas, tapo vienu iš retesnių atvejų istorijoje, kai žmogus savo noru troško tapti antgamtine būtybe vien dėl kelių faktorių: nepaaiškinamo smalsumo paragauti nimfų kraujo, apie kurio legendą išgirdo iš patyrusio vampyro Frederick Lindeman , ir dėl noro būti be galo stipriam fiziškai. Būtent vampyro Frederick Lindeman ir paprašė paversti jį šia nuo kraujo priklausoma būtybe. Anuomet Harland neturėjo ko prarasti – jam įnikus į narkotikus nusisuko tėvas ir motina, nors ir anksčiau į sūnų jie žiūrėjo pro pirštus, visaip pašiepdami ir kritikuodami jį ne tik dėl žalingo gyvenimo būdo pasirinkimo, bet ir dėl visapusiško prieštaravimo. Harland niekada nesijautė mylimas savo šeimoje, todėl vos virtęs kraugeriu numalšino savo nuoskaudas ir žiauriai atkeršijo tėvams juos nužudydamas – išsiurbdamas iš jų kraują bei abiems nusukdamas sprandą. Jis iki šiol nesigaili savo sprendimo tapti vampyru, tik, deja, į miesto gatves išeina tik gerokai sutemus. Apsisaugoti nuo saulės spindulių ir turėti galimybę vaikščioti dienos šviesoje – pagrindinis Harlando siekinys. Tačiau be to, vampyras degte dega noru pagaliau paragauti nimfos kraujo ir šis noras yra labiausiai jį skatinantis kasnakt išeiti lauk iš savo landynės.

Jis buvo pirmasis vampyras, kuris nusileido Naujosios Zelandijos žemėse IXa. kartu su paklydusių vikingų laivais. Patekęs į salą Frederick manė, kad surado rojų. Dar niekada niekas taip patraukliai vampyrui nekvepėjo, kaip vietiniai gyventojai, kurie buvo įstabaus grožio. Ilgai prabuvęs jūroje vampyras netruko užpulti pirmąją auką. Vos tik suleido iltis į nimfos kaklą, jį apėmė ekstazė ir nepaaiškinamas noras suartėti. Tą pirmąją naktį vampyras gėrė nesveikai daug kraujo, prievartavo nimfas, papasakojo apie šį gėrį ir tiems vampyrams, kurie keliavo su juo kartu. Frederick tapo visiškai priklausomas nuo nimfų kraujo ir vienintelis jo tikslas buvo tik jį gerti ir mylėtis. Apsėstas vampyras tik po daug metų pastebėjo, kad taip su savo pasekėjais naikina nimfas, kad jos virsta žmonėmis ir jų kraujas tampa bevertis. Nimfos ėmė slapstytis, o vampyrams pasidarė vis sunkiau gauti jų kraujo, o be jų prasidėdavo klaikiai varginantis ir sudėtingas abstinensinis sindromas, kuris palauždavo tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Frederick negaudamas nimfų kraujo išprotėjo, pasidarė siaubingai agresyvus, skersdavo kiekvieną žmogų, pasimaišiusį jam po kojomis, tarsi norėdamas numalšinti nesibaigiantį troškulį. Jeigu ne raganius Romeo Ford, tikriausiai Frederick būtų niekada neatgavęs blaivaus proto. Raganiui pavyko vampyrą užhipnotizuoti ir išvalyti jo organizmą, taip padedant jam sugrįžti į normalų gyvenimą. Frederick nors ir buvo išvykęs iš salos, norėdamas savo praeities demonus palikti užnugaryje, visgi po daug metų jis sugrįžo į tą rojaus kampelį, kurio jo visa siela buvo išsiilgusi.

Užaugusi turtingoje šeimoje Madyson nežinojo kas yra kompromisai, priprato prie prabangos ir meistriškai tuo manipuliavo. Jos gyvenimas bemaž prilygo tobulam – nesibaigiantys vakarėliai, draugų būrys, ji visuomet dėmesio centre, o tėvai, nedvejodami duodavo pinigų vos tik mergina paprašydavo. Tačiau ją pačią toks gyvenimo būdas pražudė – per vieną iš pasilinksminimo naktų Madyson išprievartavo, o vėliau išgėrė kraują vietinis vampyras. Prisikėlusi vampyre mergina jaučia ne ką kitą, kaip panieką kiekvienam sutiktam individui, kiekviename priešingosios lyties atstove ji įžvelgia savo prievartautoją ir nuožmiai visiems keršija. Glass neliko nepastebėta – netrukus ji tapo nepamainoma samdoma žudike.

Kitų akyse jis gana malonus ir paslaugus vampyras, tačiau už viso to gerumo šydo slypi žiaurus ir bet ką, vardan savo galios, pasiryžęs paaukoti pagrobėjas. Nathan jau kuris laikas namuose slepia pagrobęs nimfą Daphne Mary Hill, kurios kraują pardavinėja amžinos jaunystės siekančioms raganoms ir ištroškusiems vampyrams. Daugelis mano, kad nimfos jau seniai nebėra gyvos, bet niekas nė neįtaria, kad ji prievarta laikoma ir stebima vampyro. Kartą nimfa jau bandė pabėgti, tačiau Nathan jos planą išnarpliojo jai dar net nespėjus jo imtis.

Visai neseniai virtęs vampyru per savo klaidą, kad suartėjo su vampyre. Antgamtinė būtybė nerodė jokių vampyriškumo ženklų, kol vieną naktį pas Thomas atėjo gerokai išbadėjusi ir neturėdama kur dėtis įsisiurbė į vyro kaklą. Jis tikrai buvo susižavėjęs moterimi, bet dabar nekenčia tiek jos, tiek savo prigimties, todėl nuolatos badauja kiek gali, o jeigu nebeiškentęs paragauja kokio žmogaus ar nimfos kraujo – menkina save už tokį silpnumą. Ypač kaltina save dėl to, kad sugriovė nimfai Sabin Nóvoa gyvenimą su ja permiegojęs apimtas silpnumo akimirkos.

Naktinio klubo 'Fangs & Tales' savininkas, kuriame lankosi tik antgamtinės būtybės, o žmonės neįleidžiami. Marcus nemirtingumas yra tarsi religija, jis garbina vampyrus, gražiąsias nimfas ir raganas, netgi demonus, bet žmones vien tik niekina. Dėl šios priežasties ir įsikūrė ši laisvalaikio ir susibūrimo vieta, kad jokie paprasti mirtingieji negalėtų kyštelėti nosies į mistinio pasaulio užkulisius, o antgamtinės būtybės turėtų savo kampelį, kuriame galėtų būti niekieno nestebimi ir nemedžiojami.

Emily Nelson sesuo dvynė. Ilgą laiką mergina gyveno itin palaidą gyvenimą, svaiginosi narkotikais, tačiau vos pasibaigus pinigams, prisiminė savo seserį, kuri galėjo jai padėti. Pakvietusi dvynę susitikti užmiestyje esančioje stovyklavietėje, Beverly griebėsi kraštutinumų, mat seseriai nesutikus duoti milžiniškos sumos pinigų, mergina ima ją šantažuoti, grasindama, jog žmonėms bus atskleista jų abiejų slepiama paslaptis. Sesuo saugodama save, šaltakraujiškai nužudo Beverly, nuskandindama šią ežere. Tačiau čia istorija nesibaigia, pasirodo, jog Beverly organizme turėjo vampyro kraujo, tad ji prisikelia, tik šį kartą, kitokia nei buvo dar prieš keletą dienų.

Ji galvojo gyvenime radusi viską, ko troško - mylimas vyras Garrett, negalintis praleisti nė minutės be savo žmonos, o Annabella sunkiai suvokia, kad jai taip galėjo pasisekti. Tobulas gyvenimas subliūkšta, kai vieną dieną moteris užpuolama vampyro ir iš jos išsiurbiamas kraujas. Nuo tos akimirkos Annabella virsta kraujo ištroškusia būtybe, vos neužpuola savo vyro. Košmaras tęsiasi iki dienos, kai Garrett nusprendžia pasirinkti mutantų pusę. Nei vienas, nei kitas negeba taip lengvai susitaikyti su savo lemtimi, bet stipri, juos vienijanti meilė sugriauna visus stereotipus.

Cillian i Naująją Zelandiją atvyko iš Airijos jau būdamas vampyru. Vyras ieškojo vietos, kur galėtų pradėti naują gyvenimą, o daugumoje kontinentų jis jau buvo gan ieškomas asmuo. Vampyras sąžiningumu ar žodžio laikymusi niekuomet nepasižymėjo, tad susirasti priešų sunku jam tikrai nebuvo. Jis visuomet rūpinosi savo paties subinės saugumu, o ne kitais, tad buvo išdavęs ne vieną ir ne du savo rasės atstovus. Zelandija jam turėjo būti nauja pradžia. Susipažinęs su pora bendrą ‘dietą’ propaguojančių asmenų, jis buvo priimtas į mažą kraugerių bendruomenę, kurie pagaliau atskleidė dižiąją paslaptį, kurią taip ilgai saugojo šis kontinentas. Nimfos skambėjo tarsi delikatesas. Jausmas, kurį nupasakojo pora vampyrų, buvo sveiku protu nesuvokiamas ir Blair degė noru pats to paragauti. Taip vyras ilgainiui susipažino su Ariana - dieviško grožio nimfa. Mergina savanoriškai atiduodavo mažus savo kraujo buteliukus tiems plėšrūnams, žinodama, ko gali susilaukti jos šeima, jei ji nepaklus ar jei sugalvos jos paragauti čia ir dabar. Tačiau pirmojo susitikimo metu Everett nenorėjo išeiti. Jis niekuomet nebuvo matęs tokios būtybės ir nuoširdžiai ja žavėjosi. Norėjo sužinoti viską. Ką ji valgo, ką sapnuoja, ar kuo gyvena. Ariana taip pat nebuvo sutikusi tokio graugerio, kurį ji domintų ne vien dėl savo kraujo. Nekalta draugystė išaugo į kažką rimtesnio. Cillian vis daugiau laiko leido merginos kompanijoje. Jos kraują vis dar mažomis dozėmis gerdavo iš stikliukų, tačiau tą darė jau būdamas šalia jos. Nimfai jo apsvaigimas ir narkomaniškos sapalionės kėlė juoką, jai nei kiek neįtariant, kokią grėsmę jos gali atnešti. Blair visuomet pasirūpindavo ateiti pas ją sočiai ‘pavalgęs’, kad iš žvėriško alkio jos neužpultų, tačiau vieną kartą nepavyko to padaryti. Juk tik vieną kartą. Jis Arianos namuose pasirodė visas suluptas, gerokai nukraujavęs, po kažkokių nereikšmingų muštynių savo grupelės namuose. Jie siūlė jam pagrobti nimfą, įkalinant ją jų namuose, kad jie nuolat turėtų tą svaigalų maišelį. Jis jiems pasiūlė savo kumščius į snukį ir už tai buvo pats gerokai pakoliotas. Alkis mušė į smegenis, tad dabar jaučiamas kvapas nebeatrodė kaip vien malonumą žadantis dalykas. Jam jo reikėjo, kad išgyventų. Kad sugytų. Juk tik vieną kartą… Cillian paprašė leisti jam pasimaitinti tiesiai iš nimfos kaklo. Ji nesutiko. Vaikiški apsistumdymai pavirto į rimtus smūgius ir kai vampyro iltys pagaliau susmigo į tą prisirpusią oda, nimfa trumpai sukliko. Grobuoniški, ekstazės apsvaiginti instinktai užėmė viršų. Blair nėra tikras dėl to, kuriuo metu mirė Ariana ir nuo ko - kraujo netekties ar skausmo, keliamo prievartavimo metu, tačiau kai jis atsipeikėjo buvo gerokai per vėlu. Blogiausia buvo tai, kad jis norėjo dar. Taip, iš pradžių gailėjosi savo darbų ir ketino užbaigti savo gyvybę čia ir dabar, tačiau išlikimas ir, tuo labiau, troškulys nimfų kraujui, skatino jį neadekvačioms skerdynėms. Būtent jų metu jis susipažino su Jetaime Amitesh, kuris, pamatęs vampyro praeitį, nusprendė kiek pakeisti jo ateitį. Demonas supažindino jį su vienu iš savo raganių, puikiai žinodamas, jog tas jaunuolis buvo Arianos brolis. Sentimentalus jis nebuvo, tačiau keršto vis tiek norėjo, o kaip kitaip geriau atpranti narkomaną nuo svaigalų, nei apipinant juos baimėmis ir paranojomis, kurių vampyras nenorėtų vėlei patirti. Sveiko proto kaina? Cillian priėmusių vampyrų bendruomenės išskerdimas. Blair net nemirktelėjo, šiuos žudydamas ir vėliau padegdamas tą vietą, kurią vadino namais. Dabar jis gerokai paranojiškas kitų atžvilgiu. Vis dar nepatikimas ir sadistiškas, tačiau nuolat žvelgia per savo šešėlį, bijodamas, kad karma tik ir taikosi atsilyginti jam už skriaudas.

Vaikinas gal būtų galėjęs pasigirti visai kitokia istorija, jei jo vaikystė būtų susiklosčiusi kiek kitaip. Augo mylinčioje šeimoje, apsuptas šiltų tėvų ir atsakingos vyresniosios sesės. Jautėsi pats laimingiausias vaikas pasaulyje ir niekada neįtarė, kad jo saugumo burbulas galėtų taip greitai susprogti. Pirmiausia netikėtai susirgo mama. Jos gyvybė užgeso vos per savaitę, vos pradėjus gydymą. Nepastebėtas paveldėtas vėžys. Colt tuo metu dar vargiai galėjo suprasti mirtį. Labiausiai tai pakirto tėvą, tačiau daugiausiai krūvio atiteko seseriai, dabar turėjusiai užimti motinos rolę, mėginant pasirūpinti jaunėliu ir palaikant tėvą. Buvo prabėgę vos metai. Jų šeima pagaliau vėl panašėjo į šeimą. Tėvas nesiliovė gėdėjęs, tačiau bent jau to nedemonstravo vaikams, stengdamasis šiems spinduliuoti visą savo meilę. Tačiau tuomet susirgo sesuo. Jos liga tęsėsi ilgiau. Ji kovojo beveik devynis mėsius. Gulėjo ligoninėje nuo tos dienos, kai buvo atvežta. Kartais pagerėdavo. Kartais smarkiai pablogėdavo. Tėvas vis daugiau laiko praleisdavo su mirštančia dukra, nei mažu sūnumi. Vaikas nesuprato, kodėl yra baudžiamas. Kodėl jo nieks nebemyli. Tai iššaukė agresiją. Kumščiavimaisi mokykloje iš pradžių nebuvo perdaug dėmesį keliantys, tačiau vaikinui bręstant tai tapo nekontroliuojama. Tėvas jo kontroliuoti net nebandė. Netekęs žmonos ir tuomet dukros, vyras skendėjo alkoholio liūne, iš sūnaus atimdamas šansą į vaikystę. Vaikinas neatsiliko. Alkoholis, narkotikai... Dar nepilnametis buvo išsiųstas į koloniją. Ten vieną naktį buvo taip žiauriai sumuštas, jog jo paties gyvybė kabojo ant plauko. Kolonijoje dirbusiai vampyrei pagailo jaunuolio, tad ši pavertė jį tuo, kuo buvo pati. Colt atsėdėjo likusius mėnesius, viduje jausdamas nepaaiškinamą galią. Pasirodo tokių, kaip jis, čia buvo ne vienas. Iš vietinių vaikinų sužinojo apie nimfas ir dabar, atsidūręs laisvėje, nekantrauja pasinerti į naują priklausomybę.

Buvusi nimfa, kurios nekaltybę atėmė neištvėręs jos mylimas vampyras. Su Anton Rhain Thorne nimfa susipažino netikėtai, bet prireikė nedaug laiko, kad visiškai juo susižavėtų. Jiems kartu išbūti pavyko net keletą metų iki dienos, kai vampyras be galo sujaudintas neiškentė ir užpuolęs Katherine ją išprievartavo. Nimfa virtusi žmogumi nekentė pati savęs, blaškėsi ir bandė nusižudyti, bet Anton sugirdė jai savo kraujo prieš pat merginai mirštant. Tokiu būdu jis prikėlė ją vampyre, tačiau nebe tokią, kokia ji buvo anksčiau – dabar Katherine žiauri, nekenčianti savo kūno ir rasės, užsidegusi noru nugalabyti savo buvusį mylimąjį vampyrą.

Vampyras ilgai klajojo po įvairias vietoves, ieškojo savo bendraminčių, bet niekada nemanė, kad ras tokių tarp nimfų. Katherine Talia Howell iškart patraukė vampyro akį, nenorėdamas jos skriausti jis net kelis metus aukojosi ir nelietė nimfos žemiau juostos, bet net ir ištvermingiausių kantrybė kada nors išsenka ir Anton nebuvo to išimtis. Atėmęs nimfai nekaltybę vampyras nesitikėjo, jog ji šitaip pašėls ir puls į depresiją, gailėdamasis savo sprendimo jis randa išeitį – paversti Katherine vampyre. Bet net ir tai nepalengvina situacijos, nes nuo šiol jam pačiam amžiams teks vengti mylimos moters artumo.

Deinara gimė kaip paprastas ir eilinis žmogus, vienintelis skirtumas tik tame, kad jos tėvas - demonas, kurio ši nėra net akyse mačiusi. Tėvas permiegojo su jos mama ir iš karto dingo, tad ir pats ko gero net nežino, kad po šią žemę vaikšto jos atžala. Mergaitė nuo vaikystės buvo kiek kitokia. Ji buvo vikri, viskuo besidominti, tačiau itin greitai ir stipriai susierzinanti. Vaikišką džiaugsmą, nuostabą ir kitus tyrus jausmus pamažu valdė visiška antipatija, kurią ji pamažu ėmė valdyti. Ji suvokė, kad tai nėra gerai ir kad taip normalūs žmonės neturėtų jaustis ir dėl to ji iš dalies pergyveno, tačiau tada jos mama ir pasakė jai visą tiesą. Nuo tada jos gyvenimas klostėsi ko gero kaip įprasta. Ji sėkmingai slėpė savo antipatiją, apsimetinėjo, kad domisi tai, kas jai neįdomu ir panašiai. Negalima sakyti, kad ji buvo visiška bejausmė, tačiau dalį jausmų ji jautė labai paviršutiniškai. Ir štai vieną dieną ji susidėjo su vampyre, kuri pasirodo - buvo labai gera jos draugė, kuri itin ją saugojo ir eilinių pasibuvimų kartu metu tai šen, tai ten įmaišydavo savo kraujo, kad nelaimės atveju Deinarą, dar būtų galima išgelbėti. Taip ji ir tapo vampyre. Vieną vakarą vaikštinėjo parko takeliu ir kitą rytą išlindo iš po žemių jausdama neapsakomą norą žudyti, kuris šiai dienai yra ganėtinai gerai valdomas.

Tamsiaplaukė mergaitė gimė garsaus daktaro ir gimnazijoje dėstančios mokytojos šeimoje. Begalinė šiluma, rūpestis ir, rodos, nesibaigianti meilė augino smalsią, savimi be galo pasitikinčią ir viskuo gyvenime besidžiaugiančią asmenybę. Geri pažymiai, įvairiausi būreliai ir nesibaigiančios ambicijos dėl ateities atspindėjo, kas dieną vis naujus tikslus išsikeliančios, Noros kasdienybę. Stebėdama sunkiai dirbančius bei, rodos, viską apie ką kažkada svajojo turinčius tėvus, mergina buvo įsitikinusi, kad kai užaugs bus lygiai tokia pati kaip jie. Dirbs kardiologe ir bus ne ką mažiau garsi nei jos tėvas. Ir štai. Atėjus tai lemtingai dienai, kuomet mergina drebančiomis rankomis praplėšė universiteto pašto ženklu pasidabinusi voką, jos tėvų didžiausi lūkesčiai išsipildė. Ji įstojo. Palikusi tėvus bei išvykusi pradėti naują gyvenimą nuo visiškai švaraus popieriaus lapo, Nora buvo įsitikinusi, kad viskas klostysis taip, kaip ir svajota. Tačiau taip neįvyko. Vieną vakarą po paskaitų nusprendusi išeiti į miestą su būreliu draugų bei netikėtai atsidūrusi sausakimšame klube, mergina susitiko iš pažiūros be galo paslaptingą, tačiau, rodos, kažkuo neįtikėtinai traukiantį jaunuolį. Visą vakarą prabuvusi su juo tamsiaplaukė, rodos, skraidė padebesiais. Tačiau visas rojus ir rožine spalva nutapytas pasaulis baigėsi tą pačią akimirką, kai tas pats svajonių jaunikis pavertė ją tos pačios rasės atstove, kurios buvo ir pats. Paaiškinęs, kad jam reikia kuo daugiau panašių į save žmonių bei padėjęs merginai apsiprasti su mintimi bei pasikeitusiu pasauliu - pasišalino. Nenorėdama sukelti dar daugiau skausmo mylimiems tėvams, Nora pasiskelbė mirusia ir, pasikeitusi antrąjį vardą bei pavardę, išvyko į Naująją Zelandiją. Pajutusi ką reiškia, kai visas pasaulis sugriūna ir visą gyvenimą brandintos svajonės būna nunešamos vėjo, mergina visokeriopai pasikeitė. Tapo nebetokia naivia, šaltą kalę primenančia asmenybe.