Demonai

Ilgaamžis demonas tiek požeminėje karalystėje, tiek atsiradęs Žemėje visą laiką niekino žmones ir viską, kas su jais susiję. Anksčiau vaikinas dar buvo vedinas smalsumo, noro patikrinti žmonių limitus, tiek fiziniam, tiek psichologiniam skausmui, tačiau dabar vargiai randa prasmę net tame - tapo apatiškas ir nepaaiškinamai žiaurus, visų jį supančių asmenų atžvilgiu. Vis dėlto, demonas visuomet buvo vedamas keisto smalsumo. Būtent jo lydimas jis prieš beveik septynis šimtus metų atklydo į nimfų kaimelį, susižavėjęs, iš pirmo žvilgsnio, keistai gražiomis žmogystomis. Būtent ten jis pirmą kartą ir išvydo Rosary. Mergina greitai buvo apsukta aplink pirštą ir suviliota į patalus, ko pasekoje Heath nesąmoningai atėmė jos galias. Tačiau vaikinui to nepateko. Iš pradžių manė, kad tiesiog ją paliks, tačiau nesuprantamai jaučiama trauka paskatino jį suteikti merginai juodosios magijos galią, girdant ją savo krauju. Naujasis pasaulis, kurį jis jai atvėrė, buvo daug tamsesnis, nei kad naivi nimfa galėtų suprasti, tad Heath panaudojo savo galias, užgniauždamas merginos emocijas, padarydamas ją agresyvia ir šalta. Taip atsirado Calisto - jo naujas asmeninis žaisliukas ir ginklas. Norėdamas užtikrinti, kad ji nepabėgs pas kitus demonus, vyras ją vedė, amžiams pririšdamas prie savęs. Demono kontrolė tapo dusinanti. Kiekvienas merginos žvilgsnis į ne tą pusę išaukdavo jo agresiją ir sadizmą, jis jautė pareigą ir teisę kontroliuoti kiekvieną jos žingsnį ar žodį. Naudoja ją visiems demoniškiems reikalams, nesijaudindamas dėl jos išsekimo ar pačios įgeidžių, tačiau tuo pačiu paniškai bijo ją prarasti. Vos tik pajunta kokį nors šiltesnį jausmą tai raganai, tuoj pat panaudoja savo galias prieš save, užgniauždamas visas emocijas viduje.

Einar niekada nebuvo lengvai sukalbamas vyras. Demonas visuomet turėjo galią kontroliuoti pyktį ir agresiją, tad tą puikiai darė ir savyje, atsikratydamas bet kokiomis nereikalingomis emocijomis. Kantrus, šaltas ir šiek tiek ciniškas kitų atžvilgiu. Jis visuomet labiau rinkosi tylesnę ir darbais savo galią demontruojančią kompaniją, nei kad karštakošiškus, kažką įrodyti trokštančius demonus. Jis visuomet vogčiomis troško milžiniškos galios, tačiau siekė to lėtai ir užtikrintai, atsirasdamas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, laviruodamas tarp galingų klanų ir trokšdamas atsidurti hierarchijos viršuje. Pažintis su Amitesh klanu turėjo būtent tą jam ir garantuoti. Vienintelis trukdis buvo jauniausioji klano narė - Letti, demonė, kurios kompanijoje jis vis kažką pajusdavo. Mergina nenaudojo savo galių prieš jį, tačiau jos spinduliuojama aura paveikdavo kiekvieną, net ir po lediniu fasadu pasislėpusį sadistą. Tai erzino, skatino agresiją, kurią Einar juk visuomet taip puikiai kontroliavo, bet prie Letti tai atrodė neįmanoma. Jis degė keistu noru tiek ją pašalinti, tiek visą ją turėti sau. Jos kompanijoje jautėsi pažeidžiamas, net mirtingas. Tačiau vos tik atsitraukdavo ir praleisdavo parą be jos, suprasdavo, kad vėl trokšta taip jaustis, tarsi koks narkomanas ilgesnį laiką negavęs saldžios dozės. Jam jos reikėjo. Reikėjo taip smarkiai, kad atsispirdamas racionaliam savo protui ją vedė. Ir net jautėsi laimingas. Toks laimingas, kad sužinojęs, jog mergina laukėsi, nė nesudvejojo dėl to, kad reikės auginti žmogų. Paprastą mirtingąjį. Su Letti būtų daręs bet ką. Ji privalėjo visuomet būti su juo, tad Einar užtikrino, kad mergina kuo greičiau išsikraustytų iš Amitesh klano namų, tiesiai po jo stogu, kur jis kasdien galėtų matyti ją ir kontroliuoti kiekvieną merginos kontaktą su išoriniu pasauliu. Ji buvo jo. Ir niekieno kito. Vyras pamiršo savo galios troškimą ir dabar norėjo tik jos. Tačiau nesvarbu tai, kaip jis ją saugojo, nes didžiausia tragedija, kurios vyras bijojo, vis dėlto, įvyko. Apie Letti ir negimusios dukrelės žūtį jam pranešė vienas iš Amitesh klano narių. Demono įsiutis patapo neaprėpiamas. Būtent merginos šeimą jis ir kaltina dėl tokio savo likimo. Jo skausmas buvo daug svarbesnis, nei to klano ir Einar pirmą kartą gyvenime trokšta keršto. Žinoma, vyras nė neįtaria, kad jo mylimoji vėlei vaikšto Žeme, tik jau nebe tokia, kokią jis prisimena.

Einar Morgan sesuo. Visuomet turėjo gan keistą ryšį su savo broliu - norėjo būti artima, tačiau leisdama laiką jo kompanijoje ji visuomet ‘užsikrėsdavo’ jo pykčiu, dėl to karts nuo karto demono privengdavo. Mylėjo savo brolį, nors jis ją ir laikė visiška mažvaike dėl to minimalaus Žemėje praleistų metų skirtumo. Demonė turi gebėjimą trumpam palikti savo indą ir įdiegti mirtingiems protams mintį ar idėją, kurią jie girdėtų tarsi šnabždesį savo paties galvoje. Tai lyg vidinis balsas, tik tiek, kad sukeltas ne visada gero norinčios demonės. Mergina niekada nebuvo iš prigimties pikto norinti asmenybė. Žemė ir jos gyventojai ją visuomet keistai žavėjo, tarsi kokia nykstanti gyvūnų rūšis domintų gamtos mokslininkę. Nebuvo jų įsimylėjusi, tačiau mėgo šiuos stebėti. Tą smalsumą visuomet turėjo slėpti nuo brolio ir kitų demonų, norėdama jiems įtikti ir, žinoma, bijodama blogiausio - būti nužudyta ir išsiųsta atgal į požeminę karalystę. Daugumai demonų gyvybė nieko nereiškia, nes jie juk nemirtingi. Todėl Eir net neabejoja, jog jai susimovus pats brolis ją išsiųstų atgal. Demonė didelę savo laiko dalį praleidžia bendraudama su raganomis, nes tam bent jau turi pasiteisinimą. Toms, kuriomis pasitiki labiausiai, dovanoja savo krauja, vildamasi mainais gauti draugystę, tačiau visuomet dėl to sugeba nudegti, šioms pabėgant į kitus klanus ar ‘drįstant’ numirti. Yra kiek naivi, tačiau visuomet spinduliuoja gera nuotaika, net kai viduje byra į šukes.

Obsidian buvo pirmasis demonas, atsiradęs šioje žemėje. Vyras, jį atvedusią raganą paskatino atverti vartus ir kitiems pragaro demonams, tačiau būtent jo pasitikėjimas savo rasės atstovais jį ir pražudė. Požemio karalystėje jis užėmė aukštą rangą, o Žemė turėjo būti vieta, kur jis įkurs naująją savo imperiją. Su tuzinu kitų demonų jie pradėjo gan greitai integruotis visuomenėje ir užiminėti aukštas pozicijas žmonių bendruomenėje, galėjusias valdyti visą tą avių bandą. Po savo sparnu jie priglaudė nemažai buvusių nimfų, suteikdami šioms savo kraujo ir užtikrindami juodosios magijos plitimą. Quinn galėjo gauti viską ir visus, ko tik užsigeisdavo, tačiau ne jis vienas troško galios. Amitesh pavardę nešiojusi demonė pavargo būti po kažkieno padu - ji troško nurodinėti kitiems, o ne paklusti. Todėl suorganizavusi suirutę tarp demonų, moteris pasinaudojo proga ir nužudė savo vadą, taip jį išsiųsdama atgal į pragarą. Ten Obsidian praleido tūkstantmetį, brandindamas savo neapykantą visiems Amitesh atstovams. Nuo jo pykčio nebuvo apsaugoti ir demonai, tad kai pragare jis pagaliau pamatė savo žudikę, vyras neatsispyrė pagundai jai už viską neatsidėkojęs. Tačiau to neužteko. Tūkstančio metų įsiučio vien viena mirtis negalėjo patenkinti - jis nori kiekvienos Amitesh šeimos galvos ant savo padėklo ir tą pasieks bet kokia kaina. Šiokia tokia sėkmė, pagaliau, nusišypsojo ir demonui - jauna ragana norėdama sustiprėti, į pasaulį paleido dar kelis demonus, o tarp jų ir Obsidian, kuris sugrįžo tam, kas pasistatytų savo armiją ir nuverstų tą demonų klaną nuo per ilgai okupuojamo sosto. Paskutiniuosius metus jis stebi viską iš šalies, pratindamasis prie mirtingųjų pasaulio ir stengdamasis susipažinti su dabartine demonų situacija Aucklande, kuri jam kelia visokeriopą šleikštulį. Vyras pasiruošęs susidoroti su kiekvienu, kuris drįs stoti skersai jo kelio. Tam jis per tiek egzistencijos amžių puikiai išlavino savo gebėjimą manipuliuoti priešininko penkiomis juslėmis, sugebėdamas šias užaštrinti arba visiškai atimti, palikdamas jį nejuslia daržove.

Vyriausias Amitesh šeimos narys. Iš viso klano atstovų daugiausiai buvo praleidęs laiko Žemėje, tad, mirus jų vadei, vyras buvo priverstas užimti jos pareigas ir prižiūrėti visus septynis narius. Tą padaryti paprasta niekada nebuvo ir, tikriausiai, nebus, nes kiekvienas brolis ir kiekviena sesuo, rodos, tik ir taikosi apsunkinti vyro gyvenimą. Tiksliau, jis pats taip jaučiasi. Niekuomet neįsivaizdavo savęs globėjo rolėje, tačiau naujas pareigas vykdo sklandžiai, nepaisydamas vidinių savo norų ar užgaidų. Jaučiasi taip, tarsi būtų paaukojęs savo laisvę vardan brolių ir seserų, dėl to nesąmoningai jaučia jog kiti šeimos nariai jam yra įsiskolinę. Tai pasireiškia nuolatiniu aiškinimu jiems, kaip šie turėtų gyventi savo gyvenimus. Jis niekada nebuvo žiaurus despotas, tačiau naujoji pozicija šiek tiek apribojo tai, kiek kantrybės vyras turi šeimos narių bandymams tampyti jo kantrybę, tad dabar jis nevengia parodyti atšiaurios ar net brutalios savo pusės. Viešumoje jis visuomet santūrus ir viską apgalvojantis, atsakingas ir geriausias viskame, kuo tik nusprendžia užsiimti. Mėgsta prabangą, vertina intelektą ir meną, tačiau mirtinguosius visus be išimties laiko absoliučiais ir beviltiškais idiotais. Vyras turi puikią intuiciją ir išlavintą šeštąjį jausmą. Susikaupęs ir medituodamas jis sugeba matyti praeitį, dabartį ir net ateitį, kaip ir minimalius dalykus, kurie galėtų tą likimą pakeisti. Labais retais atvejais, įtakingiems ‘draugams’ pataria, kaip derėtų pasielgti, kad pakeisti vienų ar kitų įvykių tėkmę. Vis dėlto, jo artimųjų rate kažkas jį, tikriausiai, išdavė, nes vis daugiau ir daugiau žmonių žino apie vyro sugebėjimus, dėl kurių jis patapo gan populiarus ir ieškomas nepavydėtinos reputacijos padarų.

Vyriausioji iš seserų. Niekada nebuvo žiauri demonė, nors daugelis demonų ją tokia laikė dėl užimamos rolės. Moteris visuomet turėjo stiprų ryšį su žemiškuoju pasauliu, nes buvo viena iš tų išrinktųjų, kurios lydėdavo sielas požeminėje karalystėje į joms paskirtas vietas. Tas pareigas savotiškai pakeitė atsidūrusi Žemėje. Dabar ji pati gali pasirinkti, kas vertas mirti, o kas - gyventi, ir savo rolę ji priima labai rimtai. Kartais tą darbą atlieka pati, kartais norą žudyti įteigia kitiems. Visuomet mieliau anapilin pasiunčia serijinius žudikus ar taisyklių nepaisančius padarus, nei kad mažus vaikus ar jaunas nimfas, tačiau nuo jos žudančio žvilgsnio pabėgti negali niekas. Dažniausiai ji puikiai kontroliuoja savo emocijas, tačiau paskutiniu metu tą daryti darosi vis sunkiau, tad vis dažniau nuo jos nukenčia niekuo dėti mirtingieji...ar bent jau pati moteris taip mano.
Dienomis ji diplomatiška ir apgalvota nuosavo verslo savininkė. Prabangūs pietūs svarbių žmonių kompanijoje, malonūs pokalbiai ir labdarų vakarėliai - tai jos kasdienybė. Tačiau visas laikas, praleistas mirtingųjų tarpe, gerokai pakeitė moters požiūrį į juos. Tad naktimis ji vis nepastebėta išsprūsta į miestą, ieškodama pramogų ir adrenalino, megzdama slaptas draugystes ir santykius, savotiškai gyvendama dvigubą gyvenimą, kitokį, nei tą, kurį vaizduoja savo šeimai. Su pačiu klanu moteris visuomet puikiai sutarė. Sugeba laviruoti tarp skintingų santykių, visuomet išklausydama visas puses ir neteisdama nei vieno šeimos nario. Vis dėlto, supykdyta ar išvesta iš geležinės savo kantrybės, pajaustą pagiežą ji gan ilgai kaupia viduje. Neseniai vienam iš mirtingųjų pradėjo jausti artimesnį ryšį. Tai tiek pat ją jaudina, kiek ir gąsdina, todėl šį faktą slepia nuo visų - tiek nuo šeimos, tiek nuo tų jausmų kaltininko.

Antrasis brolis šeimoje. Visuomet buvo gan tylus demonas, įpratęs stebėti kitus demonus iš šalies ir tyliai darytis savo paties išvadas. Mirtingųjų sielos jam visuomet tebuvo žaisliukai tikrinti savo galioms ir jų limitams. Vyras turi gebėjimą įdiegti sapnus, įpūsti visa užvaldantį įkvėpimą, tačiau tuo pačiu ir sukurti protuose košmarus bei didžiausias baimes. Patekęs į Žemę jis daugiausiai laiko praleisdavo tarp meninkų, siedamas šiuos su jų mūzomis, kol šie pagaliau netekdavo sveiko proto ir, tuo pačiu, savo gyvybės. Niekada anksčiau nevertino svetimų gyvybių, tad, turbūt, nieko keisto, kad dar viena pažintis su eiline žmogysta jam iš pat pradžių nieko nereiškė. Tą pažintį jis teisino smalsumu, noru pažaisti, tačiau vyras sugebėjo prisirišti prie mirtingosios. Moteris pirmoji pripažino jam kažką jaučianti. Baltoji ragana niekuomet to nebuvo jautusi, tačiau demonas žinojo geriau, nei nusižengti klano taisyklėms. Vis dėlto, jam reikėjo preteksto tam perdėtui laiko kiekiui, kurį jis leisdavo jos kompanijoje. Tris kartus vyras siūlė jai savo kraujo, norėdamas dovanoti jai juodąją magiją ir paversti ją viena iš klanui bedirbančių raganų. Gal taip jis būtų sugebėjęs ilgainiui rasti būdą, kaip jiems būti kartu. Tačiau moteris, puikiai žinodama apie Amitesh šeimą ir jos reputaciją, ne kartą ir ne du atsisakė tų galių. Vyras pasijuto sugniuždytas, atstumtas. Vedamas pykčio, jis atėmė tą trapią raganos gyvybę, išsiųsdamas jos sielą į požeminę karalystę. Jis nė neįtaria, jog tą padarė paskatintas vyriausios sesers galių, kuri privalėjo tą padaryti paklusdama klano vadui. Apėmęs skausmas buvo nepernešamas. Demonas pradėjo sėti košmarus ir baimes, visiškai pamiršdamas pozityviąsias savo galių puses. Jis buvo taip įnikęs į savigailą, kad, kai jo akiratyje pasirodė galios siekiantis demonas, vyras nesipriešino ir leidosi nužudomas. Grįžęs į požeminę karalystę jis susirado mylimosios sielą. Mėgino ją įkalbėti grįžti su juo, būti juodąja ragana, patapti demone… Jam buvo nesvarbu, kaip. Tiesiog žinojo, kad turi būti su ja. Tačiau moteris ir vėl atsisakė. Demonas požeminėje karalystėje su ja praleido daug laiko, o tai pakeitė jo charakterį. Kai jis pagaliau grįžo į Žemę, vyras buvo daug labiau susidomėjęs mirtingųjų įkvėpimu, nei skerdimu, nors klano nariams to dar lig šiol nėra atskleidęs.

Vidurinysis klano narys. Visuomet buvo žiaurus ir brutalus demonas, tiek požeminėje karalystėje, tiek Žemėje. Savo kelyje skynė viską, neskaičiuodamas gyvybių, kurias atėmė. Niekada nebuvo tikslus ar perdaug viską apgalvojantis - daug mieliau į darbą paleisdavo kumščius, nei svarstydavo, ar teisingai elgiasi, žudydamas vieną ar kitą sielą. Klane visada atlikdavo ‘purvinus darbus’ ir tą dievino. Priešų naikinimas, kitų klanų ‘statymas į vietą’ ar paprastų mirtingųjų skerdimas - kraujo upės liedavosi laisvai ir vyrui nei kiek nerūpėjo, ar nuo jo letenos kenčia savi, ar žmonės. Tačiau jei pirmąjai klano vadei jį suvaldyti sunku nebuvo, tai vyriausiajam savo broliui demonas nei kiek nenorėjo paklusti. Pirmiausia, priešingai, nei kiti klano nariai, vadę jis mėgo, net savotiškai mylėjo, tarsi motiną, kurios niekuomet neturėjo. Jis ir rado sumaitotą jos kūną ir vos ištvėrė jos neprikėlęs, puikiai žinodamas, kad kiti klano nariai tam nei kiek nepritars. Vyras visada konkuravo su savo broliu, o jam perėmus valdžią ir dėl to su niekuo ‘nepasitarus’, ta konkurencija tik dar labiau išaugo. Ilgainiui demonas nebeiškentė nuolatinių rietenų su naujuoju vadu ir paskutiniojo barnio metu pareiškė išeinąs iš klano. Išėjo jis netoli, pas savo klano raganas, visada toms moterims jautęs keistą silpnybę. Jų tarpe ir surado jauną raganaitę, neseniai atradusią juodosios magijos grožį. Nusprendęs, kad jei jau laužo taisykles, tai laužys visas, vyras užmezgė su ja ryšį, kuris daug greičiau įgavo pagreitį, nei kad jis būtų galėjęs tikėtis. Demonas pamilo mirtingąją. Tai buvo neatleistina. Tad bijodamas dėl jos saugumo, vyras išsivedė ją iš klano, įsikraustydamas kartu ir pradėdamas kurti bendrą ateitį kartu. Ne tik ateitį - mergina paskatino jį kurti, piešti, gaminti, daryti viską, kad vyrui niekuomet anksčiau nesisekdavo. Graži idilė, žinoma, ilgai nesitęsė. Pasiekusios žinios apie jauniausios sesers mintį visiškai apvertė demono pasaulį. Pasitaręs su kitomis raganomis jis rado būdą, kaip greitai prikelti seserį, tačiau tam turėjo paaukoti mylimąją. Ritualas nepavyko - vyras be reikalo nužudė savo išrinktąją, o sesers dvasia įšoko į jauną vaikiną. Demono pasaulis regresavo į tą tamsą iš kurios jis buvo atėjęs, tik šįkart virš galvos nekabo žiaurios vadės kumštis, galintis pastatyti jį į vietą.

Buvęs jauniausiasis šeimos brolis, Maros dvynys. Turi gebėjimą skatinti troškimą ir aistrą, tiek daiktams, tiek žmonėms. Savimeile spinduliuojantis egocentriškas jaunuolis yra įsitikinęs, kad geresnės galios ir negalėtų turėti. Požeminėje karalystėje nuolat kankino sielas, savotiškai suteikdamas joms viltį, kurią tuoj pat sugniuždydavo, neleisdamas pasiekti to, ko jos taip nori. Žemėje tas žaidimas pasidarė tik dar saldesnis - dabar geidžiamasis dalykas galėjo būti jis pats. Daužomos širdys, orgijų vakarėliai… O ilgėjantis priešų sąrašas mažiausiai gąsdina, kai prie tavo vardo prilipdyta Amitesh pavardė. Klano vado paliepimus visuomet įvykdo, tačiau daro juos pagal save ir taip, kaip nori jis pats. Vilioja tiek mirtinguosius, tiek kitų rasių atstovus, tiek merginas, tiek vaikinus, nematydamas preteksto save stabdyti, nes yra įsitikinęs, jog iš kiekvienos situacijos gali išlipti sausas. Tačiau, kol su kitais padarais žaisti yra labai smagu, daug smagiau juk tą daryti su savo klano nariais. Dievina kištis į brolių ir seserų tiek tarpusavio santykius, tiek santykius su išoriniu pasauliu. Taip yra dėl to, jog demonai dažnai teigia, jog nejaučia žmogiškų jausmų ar emocijų, o vaikinas labai mielai pats parodys, jog tai ne visuomet yra tiesa. Kuo labiau kažkas priešinasi, teigdamas, jog nieko nejaučia, tuo labiau šis demonas jaučia pareiga tam padarui įrodyti priešingai. Žemėje vyras įkūrė savo naktinį klubą - greičiau savo malonumui, o ne dėl pinigų stygiaus. Dažnai į jį prisikviečia jaunų nimfų, mėgdamas dailių veidelių kompaniją, tačiau ne kartą jau yra paslydęs ir atėmęs vieną ar kitą nekaltybę. Ne visos nimfos tuo džiaugėsi, tad jo rankos kelis kartus jau buvo suteptos jų krauju.

buvusi vidurinioji šeimos sesuo (dabar jauniausioji), Emel dvynė. Tyli ir kantri, visuomet buvo savo dvynio priešingybė. Sekdavo jo pėdsakais dar labiau kankindama jo paliktas ir pamirštas sielas, kurios taip niekada ir negavo paragauti to, ko taip trokšta. Demonė skatina beviltiškumą ir sielvartą. Netektys - tiek materialios, tiek emocinės - dažnai žmones atveda būtent į šios demonės nagus. Jie naiviai tikisi užuovejos ir palengvėjimo, tačiau viskas, ką ji jiems dovanoja, tėra absoliuti neviltis ir beprotybė. Mirtingųjų pažintys su šia mergina dažnai užsibaigia savižudybėmis ar neracionaliais pykčio priepoliais, kurių metu nukenčia tų jausmų kaltininkai. Demonė visuomet sadistiškai tuo mėgaujasi, stebėdama viską iš šalies. Žemėje niekam nereikėjo jos versti tęsti savo darbą. Mergina labai mielai toliau kankino mirtinguosius, rankiodama jų proto siūlelius ir pindama juos į vieną ir tą patį tikslą - mirtį. Ilgainiui ji įsidarbino jauna pradedančiąja psichologe. Nėra pakankamai populiari, jog sukeltų įtarimą dėl nuolat besižudančių klientų, tačiau norinčių jai pasipasakoti niekuomet nestinga, o tuo pačiu mergina patenkina savo pragarišką įgeidį kankinti kitus.

Jauniausias šeimos narys. Anksčiau jis buvo kiek keistomis galiomis apdovanota demonė, pragare žinoma kaip Letti. Ji sieloms sugebėdavo įpūsti savotišką viltį, žavesį ir gerėjimąsi, jog visa požeminė karalystė, visi tie kankinimai, kuriuos joms tekdavo išgyventi, nebuvo tokie blogi, kaip kad joms atrodė. Tačiau vos tik demonė pasitraukdavo, realybė su visu smarkumu vėl pasirodydavo, sugniuždydama žmones tik dar labiau. Žemėje jaunos merginos kūne įsikūnijusi demonė toliau tęsė savo keistą darbą. Gan dažnai ja kiti demonai pasinaudodavo vien tam, kad vėliau savo jėgų dėka mirtinguosius visiškai privestų prie bedugnės galo, tad mergina retai kada būdavo viena. Visada buvo atsakinga už gerų ryšių palaikymą su kitais klanais ar pavieniais demonais, nes net šie jos kompanijoje visuomet pasijusdavo geriau ir visapusiškai viskuo patenkinti. Būtent kitam klane mergina ir sutiko savo išrinktąjį. Vyresnio vyro kūne įsipatoginęs ilgaamžis demonas demonas sugebėjo patraukti merginos dėmesį ir užsimezgusi jų draugystė greitai įsiliepsnojo, atnešdama ne tik aistrą, bet ir santuoką. Tai demonų tarpe buvo kažkas reto, tačiau nedraudžiamo. Neilgai trukus Letti pastojo. Visas demonės gyvenimas atrodė tobulas. Ji turėjo gauti viską, ko tik kažkada geidė. Tačiau Amitesh šeima laimingomis pabaigomis nepasižymi. Demonė buvo žiauriai nužudyta. Ji prarado ne tik savo kūną, bet ir jame liepsnojusią gyvybę. Grįžusi į požeminę karalystę ji jautėsi visiškai sudužusi, tačiau neturėjo laiko ilgai su tuo apsiprasti, kai jos dvasia vėl buvo išplėšta iš tos vietos, kurią kažkada vadino namais, ir sugražinta į Žemę. Problema tame, kad ji grįžo ne tik kad ne į savo kūną, tačiau kažkokio iškrypusio juoko dėka įsikūnijo į jauno vaikino indą. Letti mirė. Gimė Jack. Dabar jau demonas, šis padaras pradėjo lėtai kraustytis iš proto, o tuo pačiu ir skatinti tą daryti visus jį supusius aplinkinius. Jo galios pasikeitė. Džiaugsmą nešantys gebėjimai pavirto beprotybę varančia įtaiga, gebančia net racionaliaus protus paversti absoliučia koše. Demonas kartais pradeda svaisčioti niekam nesuprantamus dalykus, tačiau tik artimesni asmenys sugeba suprasti, kokia tiesa slypi vaikino žodžiuose, kurių mirtingi protai nesugeba apčiuopti. Jis sugeba įžvelgti tamsiausias kiekvieno padaro mintis, tas, kurios slypi uždarytos toli nuo jų paties savininko akių, ir jas ištraukti į paviršių. Vienu žvilgsniu jis apsvaigina protus, tarsi jie būtų per vieną sekundę pajutę viso degtinės ar kelių juostų miltelių poveikį. Vienu atodūsiu įpūčia pamišimą, sunaikindamas grandiozinius kažkieno planus. Šiuo metu jis labiausiai neprognozuojamas klano narys, apie kurio sugrįžimą dar žino ne visi.